Meilės miestas Druskininkai: nuo legendų iki kurortinių romanų
Druskininkai garsėja kaip sveikatingumo ir poilsio sostinė, tačiau unikalią ir netikėtumų kupiną kurorto istoriją nuo pat jo ištakų lydi stiprus meilės tematikos užtaisas. Čia galima keliauti tiek gaivališkos gamtos ir jaunystės dermės apipintų legendų takais, tiek atrasti romantiškų kurortinių istorijų pėdsakus. Net ir patys Druskininkai atsirado… iš meilės. Norime pasidalinti meile apipintomis istorijomis, kurios labai glaudžiai siejasi su Druskininkais!
Iš meilės šaltinių išplaukę Druskininkai
Oficialia Druskininkų kurorto įkūrimo data laikoma 1794 metų birželio 20 diena, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu suteikė vietovei gydomosios vietovės statusą. Mineralinis vanduo buvo ištirtas ir jo gydomosios savybės moksliškai patvirtintos.
Tačiau kai mokslas bando paaiškinti meilę, ši moka išsisukinėti – per amžius daug poetų ir filosofų bandė ją pažaboti. Ar galima patvirtinti Druskininkų, kaip meilės miesto, vardą?
Kiekvienas miestas, kiekviena vietovė turi savo atsiradimo legendą, tam tikrą savo pirmapradį būties elementą. Tai nėra vien paprastos istorijos, jos suteikia tai vietai ar reiškiniui fundamentalų pagrindą, o jų sukurti naratyvai išlieka aktualūs per amžius.
Druskininkuose mes nerandame pranašiško sapno, kovingų herojų ar vilkės surastų brolių. Čia viskas slepiasi stebuklinguose šaltiniuose ir… meilės istorijose.
Bandant įminti Druskininkų atsiradimo paslaptį, geriausia užsukti į Grožio šaltinį, prie kurio plaukais susipynusios laumės nukels į mitologinę Druskininkų mineralinių šaltinių pradžią.
Ir tuoj pat pakliūsime į įspūdingų meilės legendų liūną!
Anot legendos, po sėkmingos medžioklės kunigaikštis, atsidėkodamas dievams, turėjo nušauti sakalą. Kunigaikštis šovė ir paukštis, strėlės pervertas, krito į Nemuną. Kunigaikštis puolė paskui sakalą į vandenį ir pasinėrė. Už visus labiausiai išsigando ir nusiminė kunigaikštienė. Ji bėgiojo Nemuno pakrante, šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro sveikas ir gyvas kunigaikštis. O tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės gelmių ištryško sūrieji šaltiniai.¹
Ir tai tik pati pradžia, nes kur besisuksite aplink, Druskininkuose rasite vien meilės istorijas ir legendas.
Kurios kaip šaltiniai pasipylė aplinkui ir tapo pagrindiniu srautu, iš kurio susiformavo kurorto, kaip meilės miesto, veidas.
Grožio šaltinis: iš po žemių teka kunigaikštienės ašaros
Meilės legendų takais
Visai šalia „Grožio šaltinio“ atrasite paminklą „Karūnos“ – simboliška, nes tai paminklas pačiai ryškiausiai meilės istorijai Lietuvoje. Vargu, ar rastume žmogų, nežinantį Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos, apipintos legendomis ir tapusios įkvėpimu nė vienam menininkui.
Keliaudami nuo „Grožio šaltinio“ per „Uno“ nuotykių parką Nemuno pakrante, netrukus išvysite įspūdingą Meilės salos panoramą.
Čia, iš abiejų pusių Nemuno krantuose per Jonines liepsnodavo laužai, mergaitės ir vaikinai prie jų pynė vainikus ir dainavo. Kai Nemuną apgaubdavo sutemos, jaunuoliai vainikėlius su žvakute ir savo vardu paleisdavo į vandenį. Pasak legendos, jei Nemuno verpetai mergaitės ir vaikino vainikus šalia Meilės salos sujungdavo, jiems buvo lemta būti drauge.
Legenda taip pat pasakoja, kad kartą jaunuolių vainikai susijungė šalia salos, prie Mizarų kaimo. Jaunuoliai puolė į luotą ir prisiyrė prie vainikėlių, tačiau bandant juos paimti, valtis apsivertė. Bangos nusinešė abu kūnus. Ji laikė vainikėlį, jis – ją. Nuo tada Nemuno sala, esanti ties Druskininkais, pradėta vadinti Meilės sala, o joje – kūrenti aukuras, skirtas meilės deivei Mildai.
Meilės sala
Liepsnojanti meilė įkvėpė nepaprastai kelionei
Atvykę į kurortą tikrai ne vieną kartą praeisite Druskininkų kurorto arterija – Vilniaus alėja. Stabtelkite prie dabartinio savivaldybės administracijos pastato, istoriškai vadinamo daktaro Bujakovskio vila.
Būtent čia 1934 metų rugpjūčio 19-osios rytą Halina Korolec-Bujakovska ir Stanislavas Bujakovskis sėdo ant motociklo ir, iškeitę prabangius pobūvius ir madingus drabužius į keliautojų aprangas, leidosi į nepaprastą 24 000 kilometrų povestuvinę kelionę į Šanchajų.
Tiesa, tarp visų kelionei reikalingų daiktų ir atsarginių dalių, į motociklo priekabą Halina įdėjo ir dvi sukneles. Juk tai buvo šios poros medaus mėnesis! Kaip gi nepasipuoši prieš vietinius iš Birmos ar Vietnamo?
Kelionė tapo rimtu išbandymu jaunai porai. Kelionės metu jie labai ilgėjosi Druskininkų, dažnai apie juos galvodavo. Ilgame kelyje vargino motociklo gedimai, pinigų trūkumas – pasiekus Birmą, Stanislavą užklupo maras. Keliolika dienų trukusi Stanislavo liga ne juokais išgąsdino Haliną. Laimė, čia pat į pagalbą atskubėjo prancūzų vienuolės, pastačiusios Stanislavą ant kojų.
„Verčiau jau mirti iš aistros nei iš nuobodulio“, – sakė druskininkiečiai Halina Korolec-Bujakovska ir Stanislavas Bujakovskis, žmonės, palikę ryškų pėdsaką ir Lenkijos, ir Lietuvos kelionių istorijoje. O taip pat ir liepsnojančios Druskininkų meilės istorijoje. Kelyje jie tapo pora, sukūrė šeimą – išgyvenus visus kelionės išbandymus, jokie sunkumai šių dviejų žmonių sąjungai jau negalėjo tapti kliūtimi.
Halina Korolec-Bujakovska ir Stanislavas Bujakovskis kelionės motociklu į Šanchajų metu
Kurortas saugo Šv. Valentino relikviją
Tai, kad Druskininkai yra meilės miestas, liudija ir Šv. Mergelės Škaplierinės bažnyčioje saugoma reta paties meilės globėjo Šv. Valentino relikvija. Druskininkų bažnyčioje saugomas mažas šventojo kaulelis yra pagarbiai įdėtas į puošnų indą – relikvijorių.
Labiausiai Šv. Valentiną pažįstame kaip įsimylėjėlių ir santuokos globėją. Šv. Valentino dienos istorija prasideda III a. – legenda pasakoja, kad imperatorius Klaudijus II savo kariams draudęs tuoktis, mat buvo įsitikinęs, jog vedęs kareivis yra prastas karys – nebe toks žiaurus ir atsidavęs savo valdovui. Tačiau vyskupas Valentinas nepaisė šio draudimo – karius ir jų mylimąsias sutuokdavo slapčia. Supykęs valdovas vyskupą Valentiną įsakė įkalinti bei nukirsdinti galvą.
Druskininkuose apsilankę įsimylėjėliai gali ne tik smagiai leisti laiką pramogaudami, bet ir patikėti savo troškimus savo globėjui.
Tradicijų tąsa ir amžina kurortinės meilės istorija
Romantiškos tradicijos mieste tęsiamos ir toliau. „Kurhauzo“ vietoje veikia restoranas „Kolonada“ su užburiančiais gyvos muzikos vakarais. Pavasarį kurortą užlieja Narcizų jūra, o pasimatymus įsimylėjėliai skiria prie gražiausio Lietuvoje muzikinio fontano.
Žiūrint į Druskininkų miesto muziejų (Vila „Linksma“), atrodo, netrukus išvysime laiptais nusileidžiančias išsipusčiusias paneles ir ponaičius, atkeliavusius į Druskininkus ieškoti sveikatos ir kurortinių romanų. O kiek jaunavedžių garbingai nulipo šiais laiptais! Kiek nuotraukų padaryta prie legendinio „jaunavedžių“ berželio!
Druskininkai – tai amžinos meilės istorija.
Druskininkai – tai nuolat besitęsiantis kurortinis romanas.
Ar pasiruošę vėl įsimylėti?
Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras, www.druskininkai.lt