Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė

Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė

Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė – lietuvių poetai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, 1979-2002 metais gyvenę Druskininkuose.

Vytautas Bložė gimė 1930 m. vasario 9 d. Baisogaloje (Radviliškio r.). Mokėsi Kėdainių, Šeduvos, Kauno gimnazijose. Išvežus tėvus į Sibirą, nutraukė mokslus, slapstėsi, dirbo įvairius darbus. Vėliau Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, buvo įsidarbinęs monteriu, buhalteriu. Sunkiai skynėsi kelią literatūroje, yra nukentėjęs nuo sovietinės cenzūros.

V. Bložės plunksnai priklauso 23 eilėraščių ir poemų knygos, kūryba publikuota ir įvairiuose almanachuose, antologijose, rinktinėse, pagal poeto tekstus sukurta daug dainų. Poeto kūrybai būdinga epiškumo ir lyriškumo santarvė, etinis patosas, tautinė savimonė. Pažymėtini V. Bložės eilėraščių rinkiniai „Septyni šienpjoviai“ (1961), „Nesudegantys miestai“ (1964), kuriuose pastebimas posūkis į avangardizmą. Vėlesnei poezijai, sudėtai į knygas „Polifonijos“ (1981), „Žmonės“ (1984), „Noktiurnai“ (1990), „Ruduo“ (1996), „Tuštuma“ (2001), būdinga skirtingų stilių dermė, poezijos ir prozos sintezė. Vėliausiuose kūriniuose „Metų laikai“ (2011), „Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija“ (2014) keliami universalieji egzistenciniai klausimai, užmenama mįslė ne tik apie etimologines, istorines, religines sąšaukas, bet ir apie žmogaus priartėjimo prie Dievo paslaptį.

V. Bložė – žymus vertėjas, jis išvertė V. Šekspyro, F. Šilerio, H. Heinės, A. Mickevičiaus, M. Lermontovo, N. Nekrasovo, A. Pumpuro, L. Ukrainkos, R. M. Rilkės, Č. Milošo, N. Hikmeto, K. Kavafio ir kitų autorių kūrinių.

V. Bložė pagerbtas Jotvingių premija (1986), jo kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1991). V. Bložė – „Poezijos pavasario“ laureatas (1997), „Varpų“ literatūrinės premijos nominantas (2004). Poetas taip pat pelnė ir valstybės apdovanojimą – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių (2000).

V. Bložės eilėraščių yra išversta į anglų, rusų, ukrainiečių, lenkų, latvių ir kitas kalbas.

V. Bložė mirė 2016 m. gruodžio 31 d. Kaune. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Nijolė Miliauskaitė gimė 1950 m. sausio 23 d. Keturvalakiuose (Vilkaviškio r.). 1973 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijoje, vėliau atsidėjo kūrybai. Išleido poezijos rinkinius „Uršulės S. portretas“ (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), rinktinę „Sielos labirintas“ (1999). Pagrindinė kūrybos tema – tikrų namų ilgesys, savo tapatybės ieškojimas, trapus pasaulio grožis. Eilėraščiams būdingas vizualumas, konkretumas, subtilus ir niuansuotas kalbėjimas.

N. Miliauskaitė – Zigmo Gėlės premijos laureatė (1986), ji ir pirmoji moteris, apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos premija (1995), pirmoji poetė, pelniusi Jotvingių premiją (1999). N. Miliauskaitės kūryba yra įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2000).

N. Miliauskaitės poezijos yra išversta į anglų, lenkų, vokiečių kalbas. Jos eilėraščiai įtraukti į 80 geriausių šiuolaikinių pasaulio poetų antologiją.

N. Miliauskaitė mirė 2002 m. kovo 25 d. Druskininkuose, kuriuose gyveno kartu su vyru Vytautu Blože. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.