Vytauto gatvė Druskininkuose pasipuošė profesionalaus meno kūriniu – VDA prof. skulptorius Alfonsas Vaura iš bronzos sukūrė krėslą Antikos kūrinių vertėjui Antanui Dambrauskui atminti pagal autentišką artefaktą, kurį galite pamatyti Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje. Pamatykite šį krėslą, sukurtą pagal išlikusią vertėjo Antano Dambrausko pasigamintą kėdę, ant kurios sėdėdamas jis vertė.

Antanas Dambrauskas – pasaulio žmogus, humanistas, politinis kalinys, vertėjas, druskininkietis (1911–1995)

^{© Gintaras Žilys}

Antanas Dambrauskas gimė Norkūnuose, netoli Rokiškio, gražiame ūkyje, kuris ir po daugelio meto atrodė įspūdingai: gražus namas, ūkiniai pastatai, aukšti sodybą supantys medžiai, tvarka – viskas bylojo, kad čia gyvena darbštūs, geri žmonės. Antanui buvo skirta siekti mokslų, gal net tapti kunigu. Iš pradžių taip ir klostėsi – 1931 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau būdamas reiklus sau suabejojo pašaukimu, po metų perėjo studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Baigęs klasikinės filologijos studijas, mokytojavo Kaune, dėstė Kauno kunigų seminarijoje.

Dėl ryšių su seminarija buvo įtrauktas į bolševikinio teroro vykdytojų sąrašus. 1945 m. sovietinio saugumo suimtas, tardytas, kalintas ir nuteistas 10 metų katorgos. Kalėjo Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko lageriuose. Į Lietuvą A. Dambrauskas grįžo tik 1956 m. Atsikėlė į Druskininkus (įsikurti arčiau Vilniaus ar Kauno neleido okupacinė valdžia), kur gyveno iki gyvenimo pabaigos (1995). Kaip tik čia jo nuveikti darbai reikšmingai praturtino Lietuvos kultūrą: iš senosios graikų ir lotynų kalbų į lietuvių kalbą jis išvertė iškiliausių Antikos rašytojų: Homero, Sofoklio, Aristofano, Vergilijaus, Plauto, Terencijaus, Ovidijaus, Horacijaus, ir kt. kūrinių, vertė Senojo Testamento knygas.

Gautas auklėtojo darbas vaikų sanatorijoje ,,Saulutė“ fiziškai išvargindavo, o dvasios nepasotindavo, todėl dar 1945 m. pradėti vertimai buvo tęsiami: iš lotynų, graikų, taip pat lyginimas su vertimais į vokiečių, prancūzų ir kitas kalbas, paaiškinimai, mitologinių ir geografinių vardų bei pavadinimų žodynėlių sudarymas.

Viena po kitos išleidžiamos į lietuvių kalbą išverstos knygos, jų pakartotiniai tiražai:

Aristofanas – komedijos ,,Varlės“ (1963, 1989) ir ,,Plutas“ (1965, 1989);
Vergilijus – ,,Eneida“ (1967, 1980), ,,Bukolikos“ ir ,,Georgikos“ (1971);
Plautas – komedijos ,,Vergas apgavikas“ ir ,,Karys pagyrūnas“ (1970, 1989);
Sofoklis – visos septynios išlikusios iki mūsų dienų tragedijos: ,,Oidipas karalius“, ,,Oidipas Kolone“, ,,Antigonė“ (1974), ,,Elektra“, ,,Ajantas“, ,,Filokletas“, ,,Trachinietės“ (1984);
Homeras – ,,Odisėja“ (1979), ,,Iliada“ (1981);
Ovidijus – ,,Metamorfozės“ (1979, 1990);
Terencijus – komedija ,,Broliai (1981, 1989).

Likimas Antaną Dambrauską suvedė su ryškiausiomis tarpukario ir pokario Lietuvos asmenybėmis, kultūros elitu. Tarpukariu jis bendravo su Juozu Tumu-Vaižgantu, Antanu Vienuoliu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Vincu Krėve-Mickevičiumi, Adomu Jakštu-Dambrausku, o gyvai sutikęs Maironį įsiminė jį kaip išskirtinę dvasinę asmenybę. Bendra tremtinių dalia suartino A. Dambrauską su tokiais žmonėmis kaip Vasario 16-osios signataras ir diplomatas Petras Klimas, poetas Antanas Miškinis, operos dainininkas Antanas Kučingis. Jau po tremties grįžęs į Lietuvą, A. Dambrauskas užmezgė kūrybinę draugystę su režisieriumi Juozu Miltiniu – Panevėžio dramos teatro įkūrėju, legendine Lietuvos teatro figūra. Jų bendradarbiavimas, ypač verčiant Sofoklio ,,Edipą karalių“, tapo reikšmingu kultūriniu įvykiu. Visos šios asmenybės ir jų pasauliai tapo Dambrausko vidinės tvirtybės ir kūrybinės dvasios šaltiniu.

Savo gyvenimo nuotykius, sutiktus žmones ir apmąstymus jis sudėjo į vertingą prisiminimų knygą ,,Viskas praeina“ (Vilnius: Vaga, 1991).

Už Antikos kūrinių vertimus, lietuvių literatūros ir kultūros puoselėjimą, už nuopelnus pedagoginiame darbe, už indėlį į Lietuvos Respublikos ir Druskininkų kultūrinį gyvenimą Druskininkų savivaldybės taryba 1994 m. rugsėjo 10 d. suteikė Antanui Dambrauskui Druskininkų Garbės piliečio vardą.

1998 m. kovo 22 d. Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje įrengtas Antano Dambrausko memorialinis kambarėlis, jame eksponuojami asmeniniai daiktai, saugomas jo archyvas. Ant namo, kuriame gyveno A. Dambrauskas (Vytauto g. 11), atidengta memorialinė lenta.

2024 m. spalio 4 d. Vytauto gatvėje atsirado profesionalaus meno kompozicija –  ,,Krėslas Antikos kūrinių vertėjui Antanui Dambrauskui“, sukurtas pagal autentišką artefaktą – paties vertėjo pasigamintą medinį krėslą. Idėjos iniciatorius ir mecenatas – Antano Dambrausko atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas kartu su Druskininkų Rotary klubu. Skulptūrą sukūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius skulptorius Alfonsas Vaura. Ši gatvė buvo svarbi A. Dambrausko gyvenime – jungė namus, darbo vietą ir Nemuno krantinę, kur mėgo vaikščioti garbusis druskininkietis.

Antanas ir Aleksandra Dambrauskai palaidoti Druskininkų miesto Naujosiose kapinėse. Jo paties sau hegzametru parašyta epitafija skelbia:

Ką sugebėjau, dariau: lietuvis turi Homerą,
Graiko Sofoklio dramas, romėno Vergilijaus giesmes.
Perteikti ir tai bandžiau, ką per pranašus Dievas kalbėjo,
Ir išminties žodžius, Saliamono lūpom bylotus.
Kur padariau ne taip, tebūna maloningas mums Viešpats.