Kurorto legendos, slypinčios miškuose, akmenyse ir tyruose vandenyse
Meilės salos legenda
Mūsų laikus pasiekė toks pasakojimas. Senovės laikais birželio 24 dieną merginos leisdavusios upėn vainikus ir burdavusios. Viena graži jauna mergina nupynusi vainiką ir taip paleidusi pasroviui. Praėję nemažai laiko, visi užsimiršę apie vainikus. Kartą ta mergina, su savo mylimuoju berneliu, besiirstydama valtele, pamatė ant seklumos prie salos savo vainiką. Ją nustebino ir pradžiugino tai, kad vainikas buvo įaugęs į smėlį ir pražydęs gyvomis gėlėmis. Tai bylojo apie mylimojo bernelio jausmo pastovumą jai. Nudžiugusi ji puolė jam į glėbį ir stipriai prisiglaudė. Valtis, netekusi pusiausvyros, apvirto, o bernelis su mergele dingo Nemuno gelmėse. Nuo to laiko žmonės ir praminę šią vietą Meilės sala.
Legenda apie Švendubrės akmenį
… Raigardo miestą valdęs nedoras kunigaikštis, kuris su savo dvariškiais taip lėbavęs, kad net patys pragaro velniai pasipiktinę ir pasiuntę vieną iš jų su milžinišku akmeniu, kad šis užmuštų kunigaikštį bei jo sėbrus ir sugriautų miestą. Tačiau kipšui buvo sunku skristi su akmeniu naguose ir, užgiedojus pirmiesiems gaidžiams, jis išmetė akmenį, neprinešęs jo iki Raigardo… Todėl kai kas jį dar vadina “velnio akmeniu”. Žmonės taip pat sukūrė pasakojimą apie tai, kad po tuo akmeniu esąs urvas į nuskendusį Raigardo miestą.
Pasakojimas apie Raigardo miestą
Netoli Švendubrės akmens vietos, kitoje Nemuno pusėje, yra Lipliūnų kaimas. Jame kadaise gyvenęs labai stiprus, tačiau neturtingas žmogus. Susitikęs kartą jis tokį pat vargšą, ir jie nutarę ieškoti aukso. Iš žmonių buvo girdėję, kad Švendubrės akmeniu jo daug esą paslėpta. Vieną tamsią naktį, kai niekas jų nematė, nuėję kasti to aukso. Ilgai kasę ir prisikasę iki kažkokio urvo, o juo išėję į platų lauką, kuriame stovėjęs didelis miestas. Jie suprato, jog tai Raigardas. Pasidrąsinę vienas kitą ir patraukę į tą miestą. Gyventojai juos svetingai sutikę: girdę, valgydinę, o po trijų dienų, gausiai apdovanoję auksu ir įsakę niekam apie miestą neprasitarti, paleidę namo. Tačiau grįžusieji neiškentę ir viską papasakoję savo žmonoms. Vos tik jie baigę pasakojimą, tuoj kažkas atėmęs jiems ir jų žmonoms kalbą. Visi keturi likę nebyliais ir niekam negalėję daugiau apie tai papasakoti….
Legenda apie Raigardo slėnį
… Kažkada, labai seniai, ant aukšto ir gražaus kalno Raigardo slėnyje miestas stovėjęs. Jis niekuo labai nesiskyręs nuo kitų, bet kai jo gyventojai iš karų ir plėšikavimų praturtėję, tai ėmę be saiko ūžti, lėbauti, kortomis lošti, palaidai gyventi… Ilgai piktinę jie visus tokiu elgesiu, kol pagaliau vieną audringą ir baisią naktį Perkūnas sudaužęs aukštuosius miesto rūmus, sudeginės namus, o visi gyventojai su miesto griuvėsiais po žemėmis prasmegę. Labai norėtų jie vėl išeiti į žemės paviršių, bet virš jų klampi pelkė, tankūs krūmai. Todėl jie išlikusiais maldyklų varpais kas vakaras po žemėmis skambina, šaukiasi pasigailėjimo. Dar ir dabar atsiranda kaime vienas kitas žmogelis, kuris tvirtina, jog girdėjęs iš po žemių varpus… Druskininkų sūrus vanduo – tai požemio gyventojų ašaros… Pagal leidinį B.Kondratenka, J.Jančiauskas, Po Druskininkus ir apylinkes, Vilnius: Mintis, 1968.
Mergelės akys
Pasak legendos, kadaise viena mergelė savo grožiu bei išradingumu pakerėjo visus kurorto vyrus. Jų svajonė buvo su ja susitikti, pabendrauti ir pasigėrėti jos mėlynų akių skaidrumu. Paskutinę vasaros dieną mergina paskyrė pasimatymą visiems savo gerbėjams prie Druskonio ežero. Visi dairėsi ir laukė skaistaus veido mėlynakės, tačiau mergina nepasirodė. Vyrai, sužinoję, kad ji dingo dar prieš aušrą, sunerimo, ėmė sielvartauti ir raudoti. Ašaros nuo kalvų ir jų papėdžių sruvo upeliais. Taip susidarė du vandens telkiniai – Mergelės akys.
