Evoliuciškai mes atėjome iš gamtos, o mūsų organizmas buvo įpratęs nuolatos taikytis prie daugybės fizinių faktorių. Dar ir šiandien leidžiant laiką gryname ore mus veikia daugiau kaip šešiolika gamtinių faktorių.

Kaip teigia Arvydas Balčius, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas psichoterapeutas, deja, patogus gyvenimas mums atnešė ne vien privalumus – mes nebemokame prisitaikyti.

„Mūsų akys rausta, nosis užgulta, vis kosčiojame, o veido oda išdžiūvusi. Taip pasireiškia vadinamasis „sergančių pastatų sindromas“. Kadangi vis mažiau laiko praleidžiame gamtoje, mūsų organizmas nebemoka įjungti mechanizmų, padedančių prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų“, – aiškina A. Balčius.

Jo teigimu, nieko keisto, kad žmonės iš didmiesčių bent porai dienų bėga arčiau gamtos. Gera žinia ta, jog poilsis Druskininkuose ar kitame Lietuvos kurorte išties gali padėti: „Esminis atvykimo į kurortą tikslas yra atstatyti savo ryšį su gamta ir kūno ryšį su protu. Viskas, ką mes darome, – procedūros, pratimai ir kt. – skirta būtent tam.“

Anot Druskininkų gydyklos vadovo Kęstučio Ramanausko, anksčiau žmonės sanatorijose praleisdavo po kelias savaites, o dabar sveikatinimosi laikas sutrumpėjęs iki kelių dienų, tačiau jų gali pakakti, kad pajustume teigiamą poveikį.

„Kompleksinis kurorto poveikis susideda ne vien iš konkrečių procedūrų. Tai ir ramus laikas laukiant, knyga parke, landšafto, miško terapija, atsijungimas nuo socialinių tinklų. Viską apjungus, poros dienų atitrūkti, pailsėti ir atsinaujinti – užtenka“, – tvirtina K. Ramanauskas.

Kurortologijoje minimi trys „banginiai“: klimatoterapija, balneoterapija – gydymas mineraliniu vandeniu, ir peloidoterapija – gydymas purvais, kuriuos išsamiau ir aptaria A. Balčius bei K. Ramanauskas.

Druskininkai – apsupti kopų

Kaip teigia A. Balčius, mes dažnai kalbame apie miško terapiją, tačiau ji yra platesnio reiškinio – klimato – dalis.

„Anksčiau klimatoterapijos panaudojimas buvo platesnis, nei yra dabar, tačiau ją pakeitė nauji gydymo metodai. Visgi, poreikis „pasišildyti“ kurorte ar pakvėpuoti aerojonų prisotintu oru – niekur nedingo“, – tvirtina A. Balčius ir priduria, jog Druskininkų klimatas mums itin palankus.

„Druskininkų kurortas yra pakankamai nutolęs nuo jūros, nėra didelių temperatūros svyravimų, labai stiprių vėjų, verčiančių gūžtis, ar sąnarius sukančios didelės drėgmės. Tai žymiai geriau veikia mūsų kūną, ypatingai širdies ir kraujagyslių sistemą, negu, pavyzdžiui, buvimas prie jūros“, – lygina gydytojas.

Pats Druskininkų miestas yra apsuptas kopų, apaugusių miškais: „Kopos reiškia, kad klimatas yra gana sausas, miestas apaugęs pušynais, o šie mūsų sveikatai itin svarbūs. Kai pušų spygliai mušasi su oru, susidaro vadinami lengvieji neigiami aerojonai. Būtent nuo jų priklauso mūsų gera nuotaika, savijauta, darbingumas. Tuomet nedžiūsta akys, nosis, odai yra labai gerai. Didmiesčiuose jų beveik nėra, todėl ir jaučiamės labiau pavargę“, – aiškina A. Balčius.

Be to, Druskininkai – miškingiausias Lietuvos kurortas, kuriam 2026 metais suteiktas Europos medžių miesto titulas, siejamas su nuosekliu miesto rūpinimusi medžiais, želdynais ir žaliąja infrastruktūra. Mieste įrengta daugiau kaip 60 km dviračių takų, vedančių ne tik per miestą, bet ir Nemuno pakrante, pušynais bei kurorto apylinkėmis.

Gydo miškas, o ne gidas

Kalbant apie miško terapiją, A. Balčius pažymi, jog dažnai leidžiamės į ją patys to net nesuprasdami – laikas nuostabiuose Druskininkų pušynuose, net ir be gido, gali būti laikomas terapija.

„Gydo pats miškas, gamta, o ne gidas ar terapeutas. Jis gali tik nukreipti, pasakyti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, pakviečia pajausti ir įsisąmoninti, ką aš matau, girdžiu, jaučiu visa savo kūno oda, ką užuodžiu ir koks spyglių ar lapų skonis. Kai įjungiame visas savo jusles, atsiduriame „čia ir dabar“ momente. Tada nutolsta praeitis, kuri mums dažnai atneša kaltę, liūdesį, kažkokias blogas emocijas, ir nėra ateities. O jeigu nėra ateities – mes nustojame nerimauti. Ir tuo metu mūsų organizmas keičiasi“, – pasakoja psichoterapeutas.

Jis tęsia, jog tada galima pastebėti, kokios kyla mintys, jausmai, kokių pokyčių trokštame, suprasti, kaip galime keistis.

„Miške kviečiu užduoti sau klausimą ne „kaip aš matau mišką?“, o „kaip miškas mato mane, kai aš esu jame?“. Daugelį mūsų auklėjo labai praktiškai – kiek čia malkų bus, kiek grybų pririnksiu, ar šiemet uogų sulauksiu… Apie mišką mes galvojame savanaudiškai, tačiau apsvarsčius, kaip miškas mato mane, kaip aš elgiuosi jame, kokios mintys ir jausmai kyla, – požiūrio kampas pasikeičia. O kartu įvyksta ir vidinis pokytis, nuo kurio prasideda gijimas“, – tikina A. Balčius.

Anot gydytojo, ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino, kad žalia spalva mus ramina, o tai dar viena priežastis kuo daugiau laiko praleisti gryname ore: „Kuo daugiau žalumos, tuo mes ramesni. Kuo mažiau patiriame streso, tuo mažiau sergame. Mes esame gamtos vaikai ir mums reikia kiek galime daugiau laiko praleisti gamtoje. Niekas taip gerai mūsų nesubalansuoja kaip ėjimas, o ėjimas miške, ypač per samanas, o žiemą per sniegą, yra puikiausia treniruotė, padedanti mūsų galvos smegenims atstatyti ryšius su kūnu ir kūnui su protu.“

Be to, lietuviai yra labai laimingi, turėdami keturis metų laikus ir gyvendami palankaus klimato sąlygomis.

„Negražios gamtos nėra. Be galo gražu pavasarį, kada viskas pradeda žaliuoti. Taip pat gražu, kada viskas auga ir žydi. Nuostabu, kada krenta lapai. Tada turime žiemą poilsiui. Ir tas pats sniegas Druskininkuose yra žymiai baltesnis negu Vilniuje. Miškuose – gyvūnų pėdos, medžiai apsnigti – nu nerealu, gražu! Mums visą laiką primenama, kad laikas eina. O laikas yra brangiausia, ką mes turime savo gyvenime“, – pažymi psichoterapeutas.

Skirtingas gurkšnis – kitoks rezultatas

Laikas gamtoje mums yra būtinas, o ne mažiau svarbu – išgerti pakankamą vandens kiekį. Druskininkuose miestiečiai ir svečiai gali mėgautis mineraliniais vandenimis, kurie yra neatsiejama kurortinio gydymo dalis. Visgi, K. Ramanauskas pabrėžia, jog siekiant pagerinti sveikatą, o ne jai pakenkti, jie turi būti geriami tinkamai.

„Geriamais yra laikomi vandenys, turintys iki 10 gramų litre bendrosios mineralizacijos. Pavyzdžiui, Druskininkų gydykloje turime du geriamus mineralinius vandenis – tai „Aušra“ ir „Druskininkai“. „Aušros“ mineralizacija siekia apie du gramus litre, o „Druskininkų“ yra apie 7,5–8 gramus litre. Mažesnės mineralizacijos vandenį galima gerti siekiant atstatyti mineralų pusiausvyrą, mėgautis vasaros metu, kai gausiai prakaituojate.

Aukštesnės mineralizacijos mineralinį vandenį rekomenduojama gerti jo gavybos vietoje – biuvetėje. Be to, vandenį mes specialiai pašildome. Mineralinio vandens temperatūra yra svarbi, tačiau ji nėra vienintelis veiksnys. Druskininkų chloridiniai natrio–kalcio vandenys veikia virškinimo traktą dėl savo mineralinės sudėties, o temperatūra, kiekis ir gėrimo laikas gali keisti šį poveikį. Todėl kurorte mineralinis vanduo vartojamas ne kaip paprastas gėrimas troškuliui numalšinti, o kaip individualiai parenkama procedūra. Šiltą vandenį įprasta gerti lėtai, mažais gurkšniais, tačiau nereikėtų supaprastinti sakant, kad šiltas vanduo visada didina, o šaltas visada mažina skrandžio rūgšties sekreciją“, – skirtumus vardina Druskininkų gydyklos vadovas.

Ką rinktis kūnui, o ką – mintims?

Druskininkų kurortas vilioja ne vien savo gamta ir mineraliniais vandenimis, bet ir profesionaliomis procedūromis.

K. Ramanauskas pabrėžia, kad mineralinės vonios bei purvo procedūros yra kompleksinio reabilitacinio proceso dalis, o ne reabilitacija savaime. Be to, vonios yra nevienodos ir skirstomos į turinčias stipriau išreikštą šiluminį – temperatūros, mechaninį, arba cheminį – mineralizacijos efektą.

Jis aiškina, jog šiltesnė vonia labiau atpalaiduoja raumenis, vėsesnė – veikia stimuliuojančiai. „Pavyzdžiui, angliarūgštės vonia labai gerai išplečia periferinę kraujotaką, kraujagysles, oda parausta, įšyla. Vaistažolių vonia beveik identiška mineralinei voniai, tačiau dėl kvapo ji veikia labiau atpalaiduojančiai. Aukštesnės mineralizacijos vonios dažniau yra skiriamos žmonėms turintiems judamojo atraminio aparato susirgimų. Be to, voniose esančios druskos skatina paties organizmo atsinaujinimo mechanizmus“, – pristato Druskininkų gydyklos vadovas.

Norintiems atpalaiduoti kūną, K. Ramanauskas rekomenduoja rinktis klasikinį masažą, praėjus maždaug pusvalandžiui po purvo vonios. „Organizmas būna įšilęs, nes purvo vonioje įsijungia termoreguliaciniai mechanizmai. Kitaip tariant, ji veikia kaip pirtis, todėl tinka ne visiems.

Tuomet išeitis yra purvo aplikacijos. Jos dedamos tik ant pažeistos vietos – lokaliai, ir gali padėti spręsti atraminio aparato problemas“, – aiškina Druskininkų gydyklos vadovas.

Norintiems po įtemptos savaitės pailsinti ir mintis, jis siūlo tarpusavyje derinti poilsines procedūras, pavyzdžiui, inhaliacijas ir mineralines vonias – gulėti, kvėpuoti ir grožėtis.

„Galima rinktis haloterapiją – druskų kambarį, kuriame atkuriamos druskų kasykloms būdingos mikroklimato sąlygos: atitinkama temperatūra, drėgmė ir ore esančių druskos dalelių koncentracija.

Kita galimybė – mineralinio vandens inhaliacijos. Įkvėptos smulkios aerozolio dalelės patenka į kvėpavimo takus ir gali pasiekti gilesnes jų dalis. Jos šiek tiek dirgina kvėpavimo takų gleivinę, gali skatinti sekreto pasišalinimą ir pasižymėti vietiniu priešuždegiminiu bei bakteriostatiniu poveikiu.

Druskų aerozoliai taip pat gali daryti įtaką kvėpavimo takų mikroaplinkai ir padėti slopinti kai kurių mikroorganizmų dauginimąsi. Todėl tokios procedūros gali būti taikomos kaip papildoma priemonė kvėpavimo takų funkcijai gerinti ir kvėpavimo takų ligų simptomams lengvinti“, – dalinasi K. Ramanauskas.

„Tarpusavyje derindami skirtingas procedūras galime pasiekti norimus sveikatinimosi rezultatus. Visgi, svarbu nepamiršti, jog laikas sanatorijoje – tai ne tik vonios ar mankštos. Tai laikas sustoti, nurimti, pabūti gamtoje ir skirti nedalomo dėmesio sau. Savaitgalio Druskininkuose dažniausiai pakanka pailsinti ir kūną, ir sielą, tačiau visuomet laukiame atvykstant ilgesniam laikui, kad pajaustumėte į gyvenimą grįžtantį tikrą balansą“, – apibendrina K. Ramanauskas.