2019.03.05
Druskininkų miestui vardą davė druska – viena brangiausių ir būtiniausių senovės prekių. Žinoma, kad druska buvo garinama čia jau XIV amžiuje, o jos gavyboje dirbę žmonės buvo vadinami druskininkais.
Tačiau su laiku įsitikinta, kad Druskininkų sūrūs vandenys mažai tinkami valgomosios druskos gavybai. Gražių rožinės spalvos kristalų prekybai susidarydavo per mažai. Atsitiktinumas lėmė, kad su laiku vietos gyventojai sužinojo apie visiškai kitokią vietinio vandens savybę: stebuklingas gydymo galias. Taip prasidėjo tikra Druskininkų istorija…
Senoliai pasakoja, kad pirmas ligonis, pasveikęs Druskininkuose sūrių vandenų dėka, buvo… arklys. Sulysusį ir šlubuojantį gyvulį šeimininkas nuvarė į Nemuno upės pakrantę nugyventi paskutines dienas. Visų pamirštas arklys braidžiojo negyvenamose sūriose pelkėse, semdamasis iš jų jėgų ir sveikatos. Užsukęs prie Nemuno po kelių mėnesių, šeimininkas netikėtai vėl sutiko savo arklį: tas buvo visiškai pasveikęs.
Tiesa tai ar išmislas, kaip pasakytų dzūkai, nesužinosime, bet žinome vieną: XVIII amžiuje vietiniai „druskininkai“ jau gerai žinojo, kaip pritaikyti gausius sūrymo telkinius. Labiausiai išgarsėjo liaudies gydytojas Sūrutis, tris sezonus iš eilės gydęs savo pacientą mineralinėmis voniomis. Nors Vilniaus gydytojai laikė jo ligą nepagydoma, pacientui, žinomam ano meto Lietuvos istorikui Teodorui Narbutui, Druskininkų vonios padėjo atsistoti ant kojų. Savo straipsniuose Narbutas išgyrė Druskininkus iki debesų.
Oficialia Druskininkų kurorto įkūrimo data laikoma 1794 metų birželio 20 diena, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu suteikė vietovei gydomosios vietovės statusą. Mineralinis vanduo buvo ištirtas ir jo gydomosios savybės moksliškai patvirtintos. Druskininkams atsivėrė naujos perspektyvos.
Mokslininko, ištyrusio Druskininkų mineralinis vandenis vardas buvo Ignatas Fonbergas. Vilniaus universiteto profesorius, chemijos katedros vedėjas, I. Fonbergas nustatė, kad Druskininkų vandenys priklauso šaltųjų chloridinių vandenų grupei. Būtent chloridai atsako už tai, kad vanduo veikia priešuždegimiškai, antialergiškai, mažina kraujavimą, stiprina kaulus ir dantis*.
Pripažinta Druskininkų šaltinių galia tapo nauju kurorto kertiniu akmeniu. 1837 m. kurorto įrengimo projektą patvirtino Rusijos imperatorius Nikolajus I. Projektui skirta 25 tūkstančiai sidabrinių rublių paskola. Nusausintos pelkės ir jų vietoje nutiestos balto smėlio alėjos. Pastatytos pirmosios gydyklos. Įrengti teniso kortai ir boulingo takeliai. Vasarą veikė teatras. Atidarytas vienas pirmųjų Lietuvoje fotografijos salonas…
XIX amžiaus pabaigoje Druskininkai jau buvo madinga vasaros atostogų vieta. Pagal populiarumą Rusijos imperijoje Druskininkus lenkė tik Krymo ir Kaukazo kurortai.
*******
XX amžiaus pradžioje kurortas dar labiau suklestėjo. Druskininkuose vasaras leido Peterburgo, Varšuvos, Gardino, Vilniaus aukštuomenė ir meno žmonės. Visą sezoną buvo rengiami koncertai, spektakliai, šokiai, grožio konkursai… Eliza Ožeškienė sėmėsi čia įkvėpimo savo apsakymams, Napoleonas Orda – architektūriniams peizažams. Gyvendamas Druskininkuose, M. K. Čiurlionis nutapė vienus poetiškiausių savo serijų – „Žvaigždžių sonatą“.
Tačiau kurortas garsėjo ne tik pasilinksminimais. 1913 metais Druskininkuose sveikatos sėmėsi 18 600 žmonių. Mineraliniais vandenimis ir purvu buvo gydoma podagra, reumatizmas, virškinimo sistemos, širdies ir nervų ligos.
Tarpukariu Europoje pradėjo populiarėti sveiko gyvenimo būdo principai. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas ir saulė teigiamai veikia organizmą. Netrukus ir Druskininkuose pradėta diegti naujoviška gydymo metodika. Talentingos gydytojos Eugenijos Levickos parke terapijai buvo naudojami natūralūs gamtos veiksniai: saulės spinduliai, oro temperatūra, vandens jėga. Parko lankytojai grūdinosi, mankštinosi po atviru dangumi, plaukiojo baseinuose, žaidė tinklinį, krepšinį, tenisą, varžėsi šuolių ir bėgimų rungtyse.
E. Levickos darbą po Antrojo pasaulinio karo tęsė Lietuvos sporto pionierius Karolis Dineika, kuris prikėlė parką antram gyvenimui: išvystė ir papildė parką naujomis sveikatingumo metodikomis, sukūrė kaskadų ir aerojonoterapijos paviljonus, „Saulės“ pėsčiųjų ir dviračių taką. Jo dėka Druskininkų sveikatingumo parkas tapo viena populiariausių kurorto vietų.
Druskininkams tapus TSRS sąjunginės reikšmės kurortu, sanatorijos pradėjo dirbti ištisus metus. Pastatyta daug didelių gelžbetoninių konstrukcijų: „Eglės“, „Lietuvos“, „Vilniaus“, „Nemuno“ ir kitos sanatorijos, Fizioterapijos gydykla (dabar Vandens parkas). Be oficialių apgyvendinimo paslaugų, poilsiautojai galėjo rinktis iš beveik dviejų tūkstančių privačių gyventojų butų. Druskininkuose kasmet poilsiavo ir gydėsi daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių.
****************
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nutrūkus turistų srautams iš buvusios TSRS ir mažėjant teritorinių ligonių kasų finansuojamų ligonių srautams iš kitų Lietuvos miestų, Druskininkai išgyveno ekonominę – socialinę krizę. 2000 metais Druskininkų savivaldybė ėmėsi gaivinti kurortą, skatindama ir inicijuodama turistų traukos centrų kūrimą bei teikdama lengvatas verslo plėtrai. Jau 2003 metais po rekonstrukcijos atidaryta Druskininkų gydykla (buv. Purvo gydyklos), o žurnalas „Newsweek“ priskyrė Druskininkus geriausių Europoje balneologijos kurortų dešimtukui.
Per dešimtmetį renovuota miesto infrastruktūra, privatizuoti ir atnaujinti viešbučiai ir sanatorijos. Miestas pasipildė nuotykių parku, golfo aikštynu, vandens pramogomis, klubais, naujomis maitinimo ir apgyvendinimo įstaigomis. 2006 metais atidarytas Vandens parkas, 2011 – dengtas žiemos pramogų kompleksas „Snow Arena“, tais pačiais metais pastatytas naujas tiltas per Nemuną. 2012 metais po rekonstrukcijos atidarytas senųjų gydyklų parkas ir muzikinis fontanas. 2015 metais abu Nemuno kraštus sujungė ekologiškas lynų keltuvas. Vien į viešosios paskirties objektų atnaujinimą 2000 – 2015 metais investuota daugiau kaip 300 milijonų eurų savivaldybės biudžeto ir įvairių fondų lėšų. Lyginant su 2000 metais (39 tūkst.), atvykstančių turistų skaičius išaugo 8,5 karto (2018 – 340 tūkst.).
* „Mineralinių vandenų naudojimo metodinės rekomendacijos“