Prieš 57-erius metus Insbruke, Austrijoje, legendinių Druskininkų keliautojų – Halinos ir Stanislovo Bujakovskių – sūnus Džeremis Džonas Bujakovskis tapo pirmuoju žiemos olimpinėse žaidynėse Indiją atstovavusiu slidininku.

Žiemai nuklojus Lietuvą, atsiveriant slidinėjimo trasoms (tarp jų – ir „Snow Arena“ lauko trasai) ir suteikus džiugesio karantino įkalintiems bei žiemos pramogas prisiminusiems gyventojams, puiki proga prisiminti šį neįtikėtinai stiprios valios iš Druskininkų kilusį žmogų ir jo nepaprastą istoriją.

1964 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Džeremis Bujakovskis, draugų vadinamas Džeriu, stovėjo visai šalia tuo metu dar dvidešimtmečio būsimo tris kartus olimpinio čempiono Jeano Claude’o Killy ir publikos numylėtinio Egono Zimmermano.

Galima tik spėlioti, kas sukosi Džerio galvoje žiūrint žemyn į trijų kilometrų ilgio itin sudėtingą Patscherkofelio trasą, žinomą kaip „Baimės trasa“. Taip praminta ji buvo ne be pagrindo – bandomųjų nusileidimų metu devyniolikmetis australas Leslis Rossas Milnas nesuvaldė pusiausvyros ir tragiškai žuvo, išlėkdamas iš trasos ir 100 km/h greičiu rėždamasis į medį.

Tai nebuvo pirmasis incidentas. 9-osios olimpinės žaidynės buvo kupinos pavojų, susidūrimų ir traumų, treniruočių metu gyvybės neteko ir britų rogutininkas.  Kilo didelės diskusijos dėl saugumo sąlygų – tai vėliau lėmė ir permainas varžybų organizavime.

Tačiau tą dieną Džeriui prieš akistatą su „Baimės trasa“ prisiminimuose neabejotinai pralėkė ir vaikystė Druskininkuose bei nelengvas kelias iki žiemos sporto olimpo.

Džeremis Bujakovskis su kitais sportininkais

Nerami tėvų keliautojų dvasia persidavė ir Džeriui – Halina ir Stanislovas Bujakovskiai sakė, kad „verčiau jau mirti iš aistros nei iš nuobodulio“. 1934-36 m. jie leidosi į legendinę kelionę iš Druskininkų į Šanchajų motociklu ir paliko ryškų pėdsaką ir Lenkijos, ir Lietuvos kelionių istorijoje.

1939 m. Druskininkuose gimęs jaunasis Bujakovskis po karo būdamas vos septynerių metukų turėjo keltis į Indiją, kur tėvas susirado darbą naftos gavybos kompanijoje. Pabaigęs Šv. Ksavero koledžą Kalkutoje, Džeremis išvažiavo studijuoti į JAV ir būtent ten rimtai įsitraukė į banglenčių sportą, o Boizyje (Aidaho valstijoje) pamilo kalnų slidinėjimą. Sportui atiduodamas visą savo laisvalaikį jis įrodė neeilinius sugebėjimus, gavęs Denverio universiteto stipendiją.

1963 m. Džeremis, būdamas Indijos piliečiu, apsisprendė įrašyti savo ir šios šalies vardą į žiemos olimpinių žaidynių istoriją. Iki tol jose Indija dar nebuvo turėjusi savo atstovų.

Halina ir Stanislavas Bujakovskiai

Tą dieną populiarusis Egonas Zimmermanas triumfavo – didžiam publikos džiaugsmui jis iškovojo pergalę „Baimės trasoje“, vos 0,74 sekundėmis įveikęs savo varžovą iš Prancūzijos.

Tuo tarpu Džeremio „Džerio“ Bujakovskio debiutas žiemos olimpinėse žaidynėse apkarto – jis patyrė sunkius sužalojimus ir trasos nebaigė. „Baimės trasa“ buvo negailestinga, o sužeidimai itin rimti – sudėtinga nugaros trauma, sutrupinta koja, sumušimai ir vidinis kraujavimas. Iškilo grėsmė visai Džeremio Bujakovskio sportininko karjerai.

Tačiau Džeris nepalūžo – ištvėręs keturias sudėtingas operacijas jis vėl pradėjo treniruotis, atgavo formą, ir… 1968 m. vėl grįžo į olimpines žaidynes pabaigti ką pradėjęs. Grenoblyje, Prancūzijoje jis varžėsi nusileidimo kalnu (užėmė 53-ąją vietą), slalomo ir didžiojo slalomo (65-oji vieta) rungtyse.

Po legendinių Džeremio „Džerio“ Bujakovskio startų Indija turėjo laukti dar dvidešimt metų iki savo kito pasirodymo žiemos olimpinėse žaidynėse.

Patscherkofelis

Džeremis Bujakovskis taip pat buvo prisiekęs banglentininkas ir… tai darė neįtikėtinai stilingai. 1968 m. Pasaulio čempionate, kur taip pat atstovavo Indijai, jis nustebino žiūrovus, galantiškai čiuoždamas ant banglentės su sportiniais bateliais.

Gal žiūrovams tai ir atrodė keistoka, bet, žinant ankstesnes Džeremio traumas, tai buvo tiesiog praktiška ir stilinga apsauga nuo jūros ežių.

Džeris, banglentė ir sportiniai bateliai

Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro informacija – www.druskininkai.lt