fbpx

Druskininkų žvaigždžių alėja

2022.03.06

XIX ir XX amžiuje prie Druskininkų vandenų vasaras leido Peterburgo, Varšuvos, Gardino, Vilniaus aukštuomenė ir meno žmonės. Eliza Ožeškienė sėmėsi čia įkvėpimo savo apsakymams, Stanislovas Moniuška – romantiškiems kūriniams.  Gyvendamas Druskininkuose, jaunasis M. K. Čiurlionis nutapė „Žvaigždžių sonatą“.  Druskininkuose mėgo poilsiauti tokios ano meto garsenybės, kaip literatai J. Kraševskis, V. Sirokomlė, T. Triplinas, muzikos veikėjai S. Moniuško, A. Kontskis, J. Bonoldi, istorikai T. Narbutas, E. Tiškevičius…

Žemiau rasite įžymiausių Druskininkų svečių ir gyventojų sąrašą.

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 – 1911)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.

Gimė senojoje Varėnoje 1875 metais rugsėjo 22 dieną,  pirmas vaikas vargonininko Konstantino Čiurlionio ir jo žmonos Adelės Radmanaitės – Čiurlionienės šeimoje. Po poros metų šeima persikėlė gyventi Į Druskininkus. Čia M. K. Čiurlionis augo, vėliau į tėvų namus sugrįždavo iki gyvenimo pabaigos, čia nupiešė daug paveikslų, parašė muzikos kūrinių, su meile minėjo Druskininkus savo laiškuose.

Pirmas Kastuko muzikos mokytojas buvo tėvas, vėliau jis mokėsi kunigaikščio M. Oginskio orkestro muzikos mokykloje Plungėje, baigė Varšuvos (1894 – 1899) ir Leipcigo (1901 – 1902) konservatorijas, mokėsi Varšuvos meno mokykloje (1904 – 1905 m.).

Nuo 1907 metų apsigyveno Vilniuje, aktyviai įsijungė į visuomeninį atgimstančios Lietuvos judėjimą, daug kūrė muzikos ir dailės srityse.  Organizavo Pirmąsias Lietuvių dailės parodas, vadovavo chorui, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1908 ir 1909 metais lankėsi Peterburge, susilaukė platesnio pripažinimo. 1909 metų sausio 1 dieną vedė Sofiją Kimantaitę.  1911 metų balandžio 10 dieną mirė Pustelnike, netoli Varšuvos, nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Didžioji M. K. Čiurlionio kūrinių dalis saugoma Kaune, Nacionaliniame M .K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nuo 1963 metų Druskininkuose, buvusiuose tėvų namuose, veikia M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus.

 

Žakas Lipšicas (1891 – 1973)

Žakas Lipšicas – garsus prancūzų skulptorius, kuris visą gyvenimą kartojo, kad „be lietuviškų šaknų“ nebūtų sukūręs „didžiųjų gyvenimo medžių“.

Lipšico senelis buvo stambus Gardino gubernijos pramonininkas, o tėvas – statybų rangovas Druskininkuose. Iki šių dienų Šv. Jokūbo gatvėje išliko įspūdingas jo pastatytas pirmasis kurorto mūrinis viešbutis „Central“, dabar – „Best Baltic Central“.

Žakas (Chaimas Jacobas) gimė Druskininkuose 1891 metais, mokėsi Baltstogėje ir Vilniuje, o būdamas 18 metų išvažiavo mokytis skulptūros į Paryžių, į Ecole des Beaux-Arts ir Académie Julian. Tai ten prasidėjo jo draugystė su Pablu Pikaso, ten susipažino su kubistų judėjimu ir greitai prie jo prisijungė.

Kurdamas Prancūzijoje, JAV, Italijoje ir Izraelyje, Lipšicas nepamiršo savo lietuviškos jaunystės. Didžiavosi savo tėvyne ir jos pasiekimais, vadindamas lietuvius skulptorių tauta. Lietuviški koplytstulpiai ir kryžiai, Lietuvos architektūra ir tautodailė turėjo didelės įtakos jo kūrybai. „Mūsų brangieji, nepamirštamieji Druskininkai!“,  – parašė 1972, likus dvejiems metams iki jo mirties.

Po ilgesnės pertraukos medinėje viloje Šv. Jokūbo gatvėje planuojama vėl atidaryti Žako Lipšico memorialinį muziejų, kuriame būtų eksponuojamos jo žinomiausių skulptūrų kopijos, laiškai ir nuotraukos.

 

Čarlzas Bronsonas (1921 – 2003)

Kas bendro tarp Druskininkų ir Holivudo? Juos jungia vienas žmogus – Karolis Dionyzas Bučinskis, žinomas kaip Čarlzas Bronsonas, iki šiol įeinantis į Holivudo TOP-100 geriausių visų laikų aktorių.

Karolis gimė Pensilvanijoje (JAV) lietuvės Marijos ir išeivio iš Druskininkų totoriaus Valterio Bučinskio šeimoje. Penkiolika vaikų turinčiai šeimai sekėsi taip sunkiai, kad būdamas dešimties metų, Karolis jau turėjo dirbti anglies kasyklose, pakeisdamas savo žuvusį tėvą. 1945 metais, tarnaudamas karo aviacijoje, jaunas žmogus pateko į bombonešių grupę, dislokuotą Guamo saloje, Ramiajame vandenyne, kur atliko 25 kovines misijas.

Užgrūdintas nuo ankstyvosios vaikystės ir fiziškai stiprus, Karolis visą gyvenimą  buvo ne žodžio, bet veiksmo žmogus. Pradėjęs vaidinti kine 1951 m., jis susikūrė savo – šaltakraujo bandito/keršytojo – stilių. Tuo pat metu atsirado ir jo pseudonimas Čarlzas Bronsonas.

Č. Bronsonas suvaidino per 70 amerikiečių, italų, prancūzų, ispanų filmų, – žinomiausias  jų tapo „Mirties troškimas“, – XX a. pabaigoje tapo žinomas visame pasaulyje. Prancūzijoje Č. Bronsoną vadino šventuoju pabaisa, Italijoje – žiauruoliu. 1971 m. Č. Bronsonas buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“ populiariausiam pasaulio aktoriui; jis taip pat tapo vienu iš dviejų lietuvių, kurių įspaudai yra palikti Holivudo aktorių šlovės alėjoje.

 

Jonas Čečiotas (1796-1847)

Tautosakininkas, folkloristas, poetas, muzikas, filomatas, patriotas. Tiek lietuviai, tiek lenkai ir baltarusiai laiko jį savo romantizmo epochos atstovu.

Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, studijavęs Vilniaus universitete, Jonas Čečiotas visą savo gyvenimą skyrė senovės lietuvių tautosakai: rinko liaudies dainas, patarles, priežodžius ir jų motyvais kūrė dainuojamąją poeziją. Kartu su Adomu Mickevičiumi ir Tomu Zanu dalyvavo slaptos filomatų draugijos veikloje, skleidė nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos idėjas, už ką buvo ištremtas į Orenburgą. Tik po šešiolikos metų J. Čečiotui leistą grįžti į Lietuvą.

Su Druskininkais J. Čečiotą sieja paskutiniai gyvenimo metai. Sunkiai sirgdamas po tremties, jis išvyko gydytis į Druskininkų kurortą ir mirė čia 1847 metais.

Nuo 1858 metų Druskininkuose, Ratnyčios kapinėse stovi paminklas Jonui Čečiotui. Paminklas įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą, jis tvarkomas ir prižiūrimas, jį nuolat lanko žmonės iš Baltarusijos ir Lenkijos.

 

Eliza Ožeškienė (1841 – 1910)

XIX amžiaus pradžioje, Druskininkams tapus madingu vasaros kurortu, čia pradėjo atostogauti visos imperijos aukštuomenė ir meno žmonės. Įžymiausių svečių sąraše – kovotoja dėl moterų teisų, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo šalininkė, kandidatė į Nobelio literatūros premiją, rašytoja Eliza Ožeškienė.

„Minios keliauninkų, atvykstančių iš atokiausių šalių, nekantriai vilkdavosi per smiltingus plotus, mušdamiesi į garsią sveikinama galybe vietovę“*, – taip rašė E. Ožeškienė apie Druskininkus savo apysakoje „Paskutinė meilė“. Tarp tų keliauninkų buvo ir pati autorė, kuri važiuodavo iš gimtojo Gardino į Druskininkus sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo.

Elizos Ožeškienės garbei kadaise buvo pavadinta Nemuno pakrantės alėja Gydyklų parke, dabar jos vardo gatvė susikerta su Nemuno gatve Druskininkų senamiestyje, netoli Meilės salos.

Cituojama pagal: http://www.druskininkumuziejus.lt. Vertimas iš lenkų kalbos: S. Dabušis

 

Eugenija Levicka (1896 – 1931)

Druskininkų gydomųjų paslaugų plėtrai ir populiarinimui didelės įtakos turėjo Eugenija Levicka – jauna gydytoja kineziterapeutė, paskirta dirbti Druskininkuose nuo 1924 metų. Ji pagal švedišką Lingų ir danų fiziologo prof. Linhardto sistemas įsteigė čia naujovišką sveikatinimo parką „Solarium“, kuriame terapijai buvo naudojami natūralūs gamtos veiksniai: saulės spinduliai, oro temperatūra, vandens jėga. Parko lankytojai grūdinosi, mankštinosi po atviru dangumi, plaukiojo baseinuose, žaidė tinklinį, krepšinį, tenisą, varžėsi šuolių ir bėgimų rungtyse.

E. Levicka viena pirmųjų Rytų Europoje pradėjo populiarinti aktyvios gyvensenos bei deginimosi saulėje idėjas, tuo pritraukdama į Druskininkus tūkstančius poilsiautojų iš viso regiono. Po antrojo pasaulinio karo jos idėjas tęsė ir Parką plėtė žymus Lietuvos kūno kultūros specialistas Karolis Dineika.

 

Ignatas Fonbergas(1801— 1891)

Chemikas, Vilniaus universiteto profesorius Ignatas Fonbergas – svarbi asmenybė Druskininkų istorijoje. 1830 metais Rusijos caro paskirtas į Druskininkus ištirti vietinius mineralinius šaltinius jis įrodė, kad penki atrasti šaltiniai yra tinkami gydymui ir savo sudėtimi panašūs į jau išgarsėjusius tuo metu Baden Baden ir Karlovy Vary vandenis.

I.Fonbergo tyrimų dėka buvo parengtas ir Druskininkų kurorto įrengimo projektas, kurį patvirtino pats Nikolajus I. Projekto įgyvendinimui skirtas 25 tūkstančių sidabro rublių kreditas iš valstybinio Rusijos imperijos banko. Taip laimingai susiklosčius aplinkybėms, Druskininkų kurorto plėtra įgavo pagreitį.

 

Karolis Dineika (1898 – 1980)

Sveikos ir aktyvios gyvensenos idėjas po Antrojo pasaulinio karo diegė Druskininkuose Lietuvos sporto pionierius Karolis Dineika. 1952 m. paskirtas į Druskininkus, prikėlė antram gyvenimui Eugenijos Levickos parką: išvystė ir papildė jį naujomis sveikatingumo metodikomis, sukūrė kaskadų ir aerojonoterapijos paviljoną, pėdos taškų akupresūros baseiną, „Saulės“ pėsčiųjų ir dviračių taką. Jo dėka Druskininkų sveikatingumo parkas vėl tapo viena populiariausių kurorto vietų.

Mūsų laikais senas gydymo judesiu metodikas galite išbandyti renovuotame Karolio Dineikos garbei pavadintame sveikatingumo parke. Gydomoji ir fizinė kultūra čia derinama su vandens procedūromis kaskadinėse maudyklėse, aerohidrojonoterapija ir pirtimi.

 

Juozas (Juzefas) Pilsudskis (1867 – 1935)

Juozas Pilsudskis – Lenkijos maršalas, nepriklausomybės veikėjas ir politikas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis.

Būsimas maršalas gimė Lietuvoje, Švenčionių rajone, o vaikystę ir jaunystę praleido Vilniuje. Nuo 1924 m., Druskininkams atsigavus po II pasaulinio karo, pradėjo reguliariai lankytis kurorte sezono metu, naudojosi kurorto terapijomis. Išliko nuotrauka, kaip maršalas maudosi Ratnyčėlės kaskadinėse maudyklose. Būdamas Druskininkuose J. Pilsudskis apsistodavo medinėje viloje dabartinio „Violetos“ viešbučio teritorijoje bei neišlikusiame iki mūsų laikų pastate Jasna g., nr. 8, dabar Dineikos gatvė. Pilsudskio vizitai pritraukė į Druskininkus Lenkijos elitą, padėjo kurortui susigrąžinti populiarumą.

 

Jonas Pileckis (1821-1878)

Antroje XIX amžiaus pusėje Druskininkų plėtra rūpinosi talentingas gydytojas Jonas Pileckis, faktiškai pelnęs kurorto vadovo funkcijas, ženkliai prisidėjęs prie Druskininkų įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje. Nemaža dalis nuopelnų priklauso jo žmonai Helenai.

Apie 1840 metus J. Pileckis, dar studijuodamas Vilniaus Medicinos akademijoje, vedė aukštos kilmės gražuolę Heleną Soltan. Soltanai buvo plati Lietuvos-Lenkijos didikų giminė. Helenos tėvas Stanislovas buvo Lietuvos dvaro maršalka – vienas aukščiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnų. 1794 metais jis tapo vienu iš Kostiuško sukilimo organizatorių LDK. 1812 metais Napoleono Bonaparto buvo įtrauktas į LDK laikinos vyriausybės sudėtį, bet po Prancūzijos pralaimėjimo buvo priverstas emigruoti į Saksoniją. Kai Stanislavas Soltanas mirė, Helenai buvo 15 metų ir ji augo grafienės Pacaitės-Potockienės dvare netoli Gardino.

Tapusi Jono Pileckio žmona, Helena, kaip tikra aukštuomenės dama, traukė į kurortą įžymybes. Tuo tarpu J. Pileckio veikla buvo nukreipta į Druskininkų infrastruktūros plėtrą: jo iniciatyva bei finansine parama įrengtas parkas, pastatyta mineralinio vandens galerija, maudyklos, pramogų ir susitikimų rūmai „Kurhauzas“. Derindamas administratoriaus pareigas su mokslininko pašaukimu, išleido monografiją „Druskininkų mineralinio vandens cheminių ypatybių ir gydomojo veikimo trumpa apybraiža“.

Jono Pileckio darbas Druskininkų labui tęsėsi 36 metus. Jo antkapį su metaline tvorele rasite Senosiose kapinėse.

 

Kersnovskiai (nuo XIX a. vid. iki XX a. II dešimtmečio)

Kiekvienas kurorto svečias prisimins Druskonio ežero pakrantėje stovinčius baltus rūmus, seniai tapusius Druskininkų simboliu. Šiuo metu pastate veikia Druskininkų miesto muziejus, tačiau ne visi žino, kad pirmiausia tai buvo prabangi užmiesčio vila, pastatyta pagal LDK didikų Kersnovskių užsakymą. Sakoma, kad šioje viloje jaunas M. K. Čiurlionis mokė paneles Kersnovskytes skambinti fortepijonu.

Netoli įėjimo į senąsias Druskininkų kapinėse rasite didelę Kersnovskių šeimos kriptą.

 

Pranas Sūrutis

XVIII amžiuje Druskininkai tebebuvo mažas Lietuvos kaimas, tačiau vietiniai gyventojai jau gerai žinojo, kaip pritaikyti gausius sūrymo telkinius. Labiausiai išgarsėjo liaudies gydytojas Pranas Sūrutis po to, kai tris sezonus iš eilės gydė savo pacientą mineraliniais vandenimis. Gydymas pavyko ir pacientas, žinomas ano meto Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, savo straipsniuose išgyrė Druskininkus iki debesų. Galima sakyti, kad tokiu būdu buvo parašytas pirmasis Druskininkų reklaminis tekstas.

Būdami Druskininkuose, išbandykite „Sūručio“ procedūrą miesto gydykloje. Tai aukščiausios mineralizacijos vonia, pripildoma pašildytu vandeniu iš giliausio – net 300 metrų gylio – Druskininkų gręžinio.

 

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907 – 1997)

Lietuvos grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų Vytautas Kazimieras Jonynas ilgą laiką gyveno ir kūrė Druskininkuose bei parsivežė čia daugumą savo darbų, sukurtų užsienio šalyse. Bene didžiausią jų dalį rasite V. K. Jonyno galerijoje-namuose, esančiuose Druskonio ežero ir M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus pašonėje. Galerijoje nuolat rengiamos parodos ir susitikimai.

 

Alfonsas Šuliauskas (1938 – 2017)

Alfonsas Šuliauskas – vienas iškiliausių Lietuvos dailininkų. Pirmoji personalinė paroda buvo atidaryta 1965 m. „Pušyno“ sanatorijoje. Nuo 1965 m. Alfonsas Šuliauskas sukūrė apie 1,5 tūkstančio darbų ir kelis tūkstančius piešinių. 1975 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1978 m. tapo Lietuvos „Žinijos“ draugijos nariu. Skaitė paskaitas jaunimui Druskininkų ir kitų miestų mokyklose. Paruošė paskaitų ciklą „Įžymios pasaulio moterys“, paskaitas apie Japoniją, Italiją, Graikiją. Paskelbė daugybę straipsnių spaudoje kultūros temomis, dalyvavo TV laidose, surinko ir užrašė Druskininkų ir apylinkių legendas, sukūrė šia tema pastelių ciklą, parašė knygas „Straipsniai apie kultūrą, dailininkus ir jų darbų parodas“, „Kelionė akimirkos taku“, „Būties žarijos“, „Ūlos ašarėla“. A. Šuliauskas dalyvavo kuriant V. K. Jonyno mokyklą. 1976–1978 m. buvo šios mokyklos visuomeninis vadovas, dėstytojas, vėliau – nuolatinis diplominių darbų gynimo komisijos narys.  A. Šuliauskas ne tik tapė paveikslus bet ir kūrė savo eilėraščius, prozą.

 

Ričardas Gavelis (1950 – 2002)

Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, publicistas, fizikas. Gimė 1950 m. spalio 8 d. Vilniuje. 1961 m. su tėvais persikėlė į Druskininkus, 1962 – 1968 m. mokėsi ir aukso medaliu baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. 1969 m. grįžo į Vilnių, studijavo teorinę fiziką Vilniaus universitete. 1973 m. įgijo aukštojo mokslo diplomą. 1973 – 1977 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Teorinės fizikos skyriuje. 1978 – 1980 m. dirbo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. 1992 – 2002 m. bendradarbiavo dienraštyje „Respublika“, savaitraštyje „Veidas“.
Pirmoji knyga – apsakymų ciklas „Neprasidėjusi šventė“ (1976). Vėliau išėjo dar trys apsakymų ciklų knygos „Įsibrovėliai“ (1982), „Nubaustieji“ (1988), „Taikos balandis“ (1994) bei septyni romanai „Vilniaus pokeris“ (1989), „Jauno žmogaus memuarai: keturiolikos laiškų romanas“ (1991), „Vilniaus džiazas“ (1993), ,,Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995), „Prarastų godų kvartetas“ ( 1997), „Istorija apie meilę, mirtį ir virusus“ (1997), „Septyni savižudybės būdai“ (1999), „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ (2002), ,,Tylos angelas“ (2006). Taip pat parašė esė, pjesių, kino scenarijų, publicistikos knygą „Nemirtingumas. Rekonstrukcijos bandymas: knyga apie žurnalistą Vitą Lingį“ (1994). 2000 m. suteikta Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už romanus „Prarastų godų kvartetas“ ir „Septyni savižudybės būdai“. Mirė Vilniuje 2002 m. rugpjūčio 18 d., palaidotas Antakalnio kapinėse Rašytojų kalnelyje.

Visit Druskininkai