fbpx

Druskininkų savivaldybės svetainę rasite čia

Druskininkuose kaip kine: TOP 5 faktai kino gurmanams

2021.03.16

Druskininkai – TOP5 faktai kino gurmanams

Karantino laikotarpiu ne vienam tikru išsigelbėjimu tapo kinas – peržiūrėtas ne vienas filmas ir TV serialas, prisiminti patys geriausi kino šedevrai. Atlaisvinant judėjimą tarp savivaldybių, Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras kviečia Druskininkuose pasijusti kaip kine ir pristato 5 faktus kino gurmanams, pridėsiančius papildomų prieskonių pasivaikščiojimui po kurortą.

Kodėl vaikštinėjant po Druskininkus verta niūniuoti Ennio Morricone „spageti“ vesternų melodijas?  Kokiame kaimelyje prie Druskininkų riešutų duona kvepia skaniausiai? Ar žinojote, kad legendiniame Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“ deklamuojamas eilėraštis įkvėptas Druskininkų? Kas sieja Tarkovskį, Banionį ir Čiurlionį? Susipažinkite su įdomiais faktais bei vietomis, nepraleiskite galimybės pasėdėti ant suoliuko šalia Lietuvos kino grando Donato Banionio – pasivaikščiojimas po Druskininkus bus kupinas gurmaniško kino dvasios!

Perskyrimas

Karolis Bučinskis (Čarlzas Bronsonas) ir Druskininkai

Charles Bronson (Karolis Bučinskis) - Man with Harmonica

Ar žinojote, kad žymiojo Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono gyslomis tekėjo lietuviškas kraujas? Tikrasis garsiojo aktoriaus vardas buvo Karolis Dionyzas Bučinskis. Jis gimė 1921 metais lapkričio 3 dieną Ehrenfelde, JAV, Pensilvanijos valstijoje, tačiau jo tėvas, tikras lietuvių totorius (lipka) Vladislovas Bučinskis, buvo kilęs iš Druskininkų. Prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui, jis atsisakė tarnauti caro armijoje ir, bijodamas represijų, emigravo į JAV. Ten Vladislovas tapo Walteriu Bučinskiu, kadangi tai skambėjo labiau „amerikietiškai“ ir sutiko būsimą žmoną, taipogi pirmosios kartos lietuvių emigrantę, Marytę Valinskaitę (Mary Valinski).

Kaip ir dauguma vaikų, su kuriais užaugo Pensilvanijoje, iki pat paauglystės Karolis nekalbėjo angliškai. Net ir vėliau kariuomenėje jo akcentas buvo toks stiprus, kad bendražygiai laikė jį atvykėliu iš kitos šalies. Tačiau Karolis puikiai mokėjo lietuvių ir rusų kalbas.

Karolio vaikystė buvo itin sunki – jis buvo 11-as vaikas iš 15-os, o tėvas mirė, kai Karoliui buvo vos 10 metų. Būdamas 16-os metų, kartu su broliu jau dirbo akmens anglių šachtose. Šeima gyveno tokiame skurde, kad kartą mokykloje jis turėjo vilkėti sesers suknelę, kadangi kitų drabužių tiesiog neturėjo.

Čarlzui laimingu bilietu iš skurdo tapo tarnyba JAV karinėse oro pajėgose – jis dalyvavo II-ajame pasauliniame kare, buvo sužeistas ir gavo „Purpurinės širdies“ apdovanojimą.

O tada sekė įspūdinga kino karjera – Čarlzas Bronsonas tapo viena iš populiariausių Holivudo žvaigždžių, vienu pirmųjų, už filmą gavusių milijoninius honorarus. Kai kurie filmai buvo kuriami specialiai jam, kaip rašė kino kritikai, „kukliam intravertui, negalinčiam žiūrėti filmų, kuriuose pats vaidina, ir vis dar netikinčiam, kad ši šlovės istorija tikrai apie jį.“

Jis vaidino tokiuose kultiniuose filmuose, kaip „Vieną kartą Vakaruose“ (Once Upon a Time in the West),  „Šaunioji septyniukė“ (The Magnificent Seven), „Mirties troškimas“ (Death Wish). Kaip Bučinskis tapo Bronsonu? Legenda byloja, kad Čarlzas tiesiog pažvelgė pro „Paramount“ studijos langą ir pamatęs gatvės užrašą „Bronson aveniu“ tiesiog pasirinko jį sau.

Vienas žinomiausių Karolio Bučinskio herojų – žmogus su lūpine armonikėle,  „Man with Harmonica“. Todėl kai kitą kartą vyksite į Druskininkus, galite įsimesti į kelioninį bagažą lūpine armonikėlę.  Ir jei nejučia galvose gali pradėti suktis Enio Moriconne vesternų melodijos, nenustebkite. Tai Čarlzo Bronsono, kurio šaknys čia, Druskininkuose, aura.

Perskyrimas

Donatas Banionis Druskininkuose

Prisėsk šalia Lietuvos kino grando Donato Banionio

Šviesaus atminimo teatro ir kino aktoriaus Donato Banionio skulptūra šalia „Grand SPA Lietuva“, ant suolelio su knyga rankoje, šalia stoviniuojančios gervės, tarsi kviečia prisėsti ir pailsėti visus kurorto poilsiautojus.

„Man suteikė tokią didžiulę garbę, žmonės suvažiuos iš viso svieto. Matau iš Vokietijos, iš Jungtinių Valstijų. Visi žino mane daugiau ar mažiau iš filmų. Ir šiandien čia sėdim su mano antrininku“, – su sau būdingu humoro jausmu kalbėjo D. Banionis, atidengiant skulptūrą 2010 m. Jos pastatymą inicijavo Druskininkų garbės pilietis Bronislovas Lubys, kuris buvo didelis Banionio talento gerbėjas.

Humoro jausmas – ši D. Banionio savybė įsiminė ir Mindaugui Junčiui, skulptūros autoriui. Kadangi netoli šios skulptūros yra paminklas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Donatas Banionis juokavo, kad dar trūksta skulptūros Arvydui Saboniui, ir „viskas, bus visa Lietuva“.

Su Druskininkais, kuriuose gyveno ir kūrė vienas iškiliausių Lietuvos menininkų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, aktorių Donatą Banionį siejo ypatingas ryšys. 1975 m. kartu su režisieriumi Robertu Verba jis kūrė dokumentinį filmą apie šį žinomą kompozitorių ir dailininką. Kurorte aktorius daug gastroliavo ir ilsėjosi.

Bene gyviausia filmo „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją…“ linija – unikalūs kadrai, kuriuose Vlado Vildžiūno skulptūra, skirta Čiurlioniui, gabenama į Druskininkus. Filmą galima pamatyti čia.

Perskyrimas

Stalkeris, Tarkovskis

Druskininkų vasaros įkvėptas eilėraštis A. Tarkovskio „Stalkeryje“

Kino gurmanams Andrejaus Tarkovskio nereikia pristatinėti – tai bene labiausiai pasaulyje žinomas rusų režisierius. Ingmaras Bergmanas pažintį su pirmuoju jo filmu prilygino stebuklui, A. Tarkovskio kūryba plačiai aptarinėjama, interpretuojama ir studijuojama. Viename žymiausių A. Tarkovskio filmų „Soliaris“ (1972 m.), pastatytame pagal Stanislavo Lemo romaną, pagrindinį – psichologo-kosmoso keliautojo Kriso Kelvino vaidmenį atliko jau anksčiau minėtas Donatas Banionis. Įdomu tai, kad Juodosios jūros kraštovaizdis įkvėpė A. Tarkovskį pavaizduoti filme vandenyną primenantį Soliario planetos paviršių – mažai kam žinomas faktas, kad M. K. Čiurlionis domėjosi fotografija ir taip pat fiksavo Juodąją jūrą per fotoaparato objektyvą.

Tačiau dar labiau netikėtas faktas, kad bene garsiausiame A. Tarkovskio filme „Stalkeris“ pagrindinio herojaus sakomas eilėraštis „Štai praėjo vasara“ yra parašytas Druskininkuose:

 

Stalker. Poem sequence

Eilėraštį „Вот и лето прошло…” Druskininkuose, apsistojęs su šeima, Druskininkų g. 4-ame name, 1967 m. parašė A. Tarkovskio tėvas, garsus XX a. Rusijos poetas Arsenijus Tarkovskis. Eilėraštis neabejotinai įkvėptas kurorte praleistų vasaros dienų.

Čia galite rasti du lietuviškus eilėraščio vertimo variantus.

Perskyrimas

Riešutų duona kvepiantis kaimelis šalia Druskininkų

Riešutų duona

„Tai buvo seniai. Štai čia, tarp rugių ir bulvių laukų, plačiai išsidriekusiam Lietuvos miestely, kuris vaikystėje man atrodė pačiu didžiausiu ir svarbiausiu pasaulyje miestu. Ką ten Paryžius, Londonas ar Rio de Žaneiras! Mūsų vienintelėje gatvėje už sukrypusių tvorų, už baltai dažytų langinių, tryško nepaprastas gyvenimas ir niekur niekur neregėtos aistros“.

Taip prasideda Arūno Žebriūno režisuota pirmoji lietuviška tragikomedija „Riešutų duona“ (1977 m.) apie kaimynų Šatų ir Kaminskų nesantaiką, tarp jų perbėgusį karvės šešėlį ir pirmąją Andriaus Šato (aktorius Algirdas Latėnas) bei Liukos Kaminskaitės (aktorė Elvyra Piškinaitė) meilę, kvepiančią riešutų duona.

Beveik visas filmas susuktas Žiogelių kaime, Druskininkuose, taip pat filmuota Leipalingio dvaro parke ir mokykloje. Žiogeliai – senas, miškų apsuptyje įsikūręs etnografinis panemunių dzūkų kaimas.  Leidžiantis į pasivaikščiojimą po tikrą dzūkišką mišką, prie upės atsiveria gražus vaizdas į kitame Nemuno krante esančius Liškiavos bažnyčią ir vienuolyną. Kaime išlikusi autentiška dviejų galų dzūkiška sodyba, kuri juostoje buvo Šatų šeimos namais. Kaminskų sodyba su nuo jų aistrų griūvančiomis medinėmis kolonomis buvo sukurta filmo dailininko, Algirdo Ničiaus, kuriam filmavimo metu buvo tikrai įdomaus darbo:

„Šiek tiek pasitvarkėme surastą sodybą, tvorą pristatėme. Kūrėme tą namą, kur kolona nukrinta nuo Kaminskų šeimos aistrų. Įdomu buvo galvoti, linksma dirbti. Scenarijuje buvo parašyta, kad karvė ganosi ant stogo. Gerai, jei reikia, padarysime. Atvežė iš Latvijos velėnos, apdengėme ja trobos stogą. Pažiūrėjome su A. Žebriūnu į tą stogą ir į tą karvę. Supratome, kad tiek to, nekelsime karvės.“¹

Ypatinga istorija apie šį filmą grupėje „Druskininkų krašto praeitis, geneologijos“ pasidalino Rasa Dumčiūtė. Jos senelis Vladas Jakavonis tuomet Druskininkuose dirbo vandenvežės vairuotoju. Buvo paskirtas nuvažiuoti į Žiogelius ir „suorganizuoti” lietų, o jam padėjo žentas, „Drobės” fabriko buhalteris Albertas Plieskis. Rasa iki šiol prisimena šį kuklų, bet mielą indėlį ir, žiūrėdama lietaus sceną, bando įsijausti ir įžvelgti anapus kadro dabar jau anapus ribos išėjusius senelį ir dėdę.

Ieškodami naujų kelionių patirčių, Žiogeliuose turėsite galimybę pamiršti miesto triukšmą ir dulkes. Galėsite ne tik tik pajusti kino magiją, pamatyti legendinę filmavime naudotą sodybą, bet ir išbandyti visus kaimiško gyvenimo malonumus ir pramogas. Daugiau informacijos apie kaimo turizmą Žiogeliuose rasite čia.

Perskyrimas

„Herkaus Manto“ scenarijus parašytas Druskininkuose

Herkus Mantas

Lietuvių istorinis filmas „Herkus Mantas“ (1972 m.) yra skirtas prūsų tautai atminti – ji kalba ir kultūra buvo gimininga lietuviams. Kino kritikas Saulius Macaitis teigė, kad „Herkus Mantas“ – pirmas reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs tikslios faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius.

Šio filmo literatūrinis scenarijus Sauliaus Šaltenio buvo sukurtas Druskininkuose.²  1971 m. jis pasirodė „Pergalės“ žurnale, o 1972 m. leidykla „Vaga“ jį išleido kartu su apysaka „Riešutų duona“. Scenarijaus autoriui pavyko sukurti išraiškingą Herko Mantaus paveikslą, kuriam netrūko ir didvyriškumo, ir asmenybės sudėtingumo.

Įdomu tai, kad 1970 m. scenarijų greitai patvirtino kino studija ir Lietuvos kino komitetas. Tačiau Maskvos cenzoriai pareiškė, kad tema neįeina į sovietinio kinematografo planus, ir scenarijus buvo atmestas. Po kelių mėnesių prašymas buvo pakartotas, labiau pabrėžiant ideologinį tikslą, ir šį kartą pavyko. Iš tiesų scenarijus buvo patvirtintas labiau dėl to, kad prasidėjus sovietinio kinematografo ekonominei krizei ir smarkiai sumažėjus žiūrovų, reikėjo pelningo pramoginio filmo.

Visgi pats scenarijus tapo tikru išbandymu filmo tiek kino studijai, tiek režisieriui. Plačius užmojus nebuvo lengva įgyvendinti. Pats Šaltenis pasirodžius filmui buvo gan kritiškas ir teigė, kad „kiekvienas menininkas yra susikūręs savo pasaulį ir savo atmosferą. Kino studija ir režisierius nesuprato mano užmanymo. Ekrane ne tas Montė, apie kurį aš rašiau scenarijų. Kalbant apie filmą, tai aš jame pasigedau viduramžių klimato, erdvės prisotinimo, žiaurumų. Labiausiai mane erzino kalbėjimo maniera, čia daug balasto.“

Kad ir kaip ten būtų, Druskininkai visais laikais tapdavo įkvėpimo šaltiniu kūrėjams – ir kinas čia ne išimtis.

Tai tikrai ne vieninteliai įdomūs kino istorijos faktai, susiję su Druskininkais.

Štai 1967 m. Švendubrėje lenkų kino žvaigždė Polia Raksa Švendubrėje filmavosi meilės ir karo istorijoje „Zosya“, o Druskininkų miestas yra ne kartą tapęs įvairių TV serialų filmavimo vieta. Žinote įdomių faktų apie kino istoriją ir Druskininkus? Parašykite komunikacija@druskininkai.lt!

Parengė Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras

 

¹ Kino dailininkui Algirdui Ničiui teko grimuoti ir namus. www.lrytas.lt

² Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Kinas sovietų Lietuvoje: Sistema, filmai, režisieriai. Mokslinė monografija, p. 249.

Visit Druskininkai