fbpx
A A
A A

Meilės miestas Druskininkai: nuo legendų iki kurortinių romanų

2021.02.15

Meilės miestas Druskininkai: nuo legendų iki kurortinių romanų

Druskininkai garsėja kaip sveikatingumo ir poilsio sostinė, tačiau unikalią ir netikėtumų kupiną kurorto istoriją nuo pat jo ištakų lydi stiprus meilės tematikos užtaisas. Čia galima keliauti tiek gaivališkos gamtos ir jaunystės dermės apipintų legendų takais, tiek atrasti romantiškų kurortinių istorijų pėdsakus. Net ir patys Druskininkai atsirado… iš meilės. O ar žinojote, kad Druskininkų bažnyčioje saugoma reta paties meilės globėjo Šv. Valentino relikvija?

Meilės miestas Druskininkai

Iš meilės šaltinių išplaukę Druskininkai

Oficialia Druskininkų kurorto įkūrimo data laikoma 1794 metų birželio 20 diena, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu suteikė vietovei gydomosios vietovės statusą. Mineralinis vanduo buvo ištirtas ir jo gydomosios savybės moksliškai patvirtintos.

Tačiau kai mokslas bando paaiškinti meilę, ši moka išsisukinėti – per amžius daug poetų ir filosofų bandė ją pažaboti. Ar galima patvirtinti Druskininkų, kaip meilės miesto, vardą?

Kiekvienas miestas, kiekviena vietovė turi savo atsiradimo legendą, tam tikrą savo pirmapradį būties elementą. Tai nėra vien paprastos istorijos, jos suteikia tai vietai ar reiškiniui fundamentalų pagrindą, o jų sukurti naratyvai išlieka aktualūs per amžius.

Druskininkuose mes nerandame pranašiško sapno, kovingų herojų ar vilkės surastų brolių. Čia viskas slepiasi stebuklinguose šaltiniuose ir… meilės istorijose.

Bandant įminti Druskininkų atsiradimo paslaptį, geriausia užsukti į Grožio šaltinį, prie kurio plaukais susipynusios laumės nukels į mitologinę Druskininkų mineralinių šaltinių pradžią.

Ir tuoj pat pakliūsime į įspūdingų meilės legendų liūną!

Anot legendos, po sėkmingos medžioklės kunigaikštis, atsidėkodamas dievams, turėjo nušauti sakalą. Kunigaikštis šovė  ir paukštis, strėlės pervertas, krito į Nemuną. Kunigaikštis puolė paskui sakalą į vandenį ir pasinėrė. Už visus labiausiai išsigando ir nusiminė kunigaikštienė. Ji bėgiojo Nemuno pakrante, šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro sveikas ir gyvas kunigaikštis. O tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės gelmių ištryško sūrieji šaltiniai.¹

Ir tai tik pati pradžia, nes kur besisuksite aplink, Druskininkuose rasite vien meilės istorijas ir legendas.

Kurios kaip šaltiniai pasipylė aplinkui ir tapo pagrindiniu srautu, iš kurio susiformavo kurorto, kaip meilės miesto, veidas.

Grožio šaltinis: iš po žemių teka kunigaikštienės ašaros

 

Meilės legendų takais

Visai šalia „Grožio šaltinio“ atrasite paminklą „Karūnos“ – simboliška, nes tai paminklas pačiai ryškiausiai meilės istorijai Lietuvoje. Vargu, ar rastume žmogų, nežinantį Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos, apipintos legendomis ir tapusios įkvėpimu nė vienam menininkui.

Keliaudami nuo „Grožio šaltinio“ per „Uno“ nuotykių parką Nemuno pakrante, netrukus išvysite įspūdingą Meilės salos panoramą.

Čia, iš abiejų pusių Nemuno krantuose per Jonines liepsnodavo laužai, mergaitės ir vaikinai prie jų pynė vainikus ir dainavo. Kai Nemuną apgaubdavo sutemos, jaunuoliai vainikėlius su žvakute ir savo vardu paleisdavo į vandenį. Pasak legendos, jei Nemuno verpetai mergaitės ir vaikino vainikus šalia Meilės salos sujungdavo, jiems buvo lemta būti drauge.

Legenda taip pat pasakoja, kad kartą jaunuolių vainikai susijungė šalia salos, prie Mizarų kaimo. Jaunuoliai puolė į luotą ir prisiyrė prie vainikėlių, tačiau bandant juos paimti, valtis apsivertė. Bangos nusinešė abu kūnus. Ji laikė vainikėlį, jis – ją. Nuo tada Nemuno sala, esanti ties Druskininkais, pradėta vadinti Meilės sala, o joje – kūrenti aukuras, skirtas meilės deivei Mildai.

Meilės sala

Meilės sala

 

Jei nuo „Grožio šaltinio“  Nemuno pakrante eisite į priešingą pusę, prie Nemuno ir Ratnyčėlės santakos jūsų lauks Lenktas tiltelis. Šis druskininkiečių ir turistų pamėgtas tiltelis išsiskiria ne tik savo grakščia lenkta forma, bet ir ypatinga aura. Sakoma, kad ant tiltelio jaučiama magiška atmosfera, tad ant jo dažnai lankosi ir jaunavedžiai – ten sutvirtina savo meilės saitus. Neretai ir pats tiltelis vadinamas meilės tiltu – kasmet ant jo turėklų atsiranda dešimtys ką tik šeimas sukūrusių porų meilės spynų.

Pažvelkite nuo lenkto tiltelio žemyn, į Nemuno ir Ratnyčėlės santaką. Ar žinojote, kad Ratnyčėlė, neatsiklausiusi savo tėvo Latežerio, belakstydama pievomis ir miškais, sutiko už save gerokai vyresnį Nemuną, jį įsimylėjo ir nutekėjo paskui jį?

Akivaizdu, kad Druskininkai atsirado iš meilės, o kurorto istorija yra nuolat besivystanti amžinos meilės istorija. Be šių fundamentalių Druskininkų naratyvą formuojančių istorijų, daugiau  įrodymų galima surasti ir kitur – tiek Ratnyčios, tiek Vijūnėlio, tiek Druskonio atsiradimo legendos susijusios su meile. Apie jas mielai papasakos patyrę Druskininkų gidai.

Mitai ir legendos byloja apie nepaprastai stiprų meilės leitmotyvą. Tačiau kaip gi su tikromis meilės istorijomis?

Gydyklų parkas

 

Mineralinio vandens versmės: ne tik sveikatai atgauti, bet ir įsimylėti

Žmonės į Druskininkų kurortą plūsdavo (ir plūsta iki šių laikų) ne tik stiprinti sveikatą, bet ir patirti nuotykių, nerti į kurortinių romanų įkarštį, kai kam čia pasiseka surasti ir savo gyvenimo meilę.

O kai šitaip kas metai gausios minios ima pas mineralinių vandenų versmes gydytis ir pramogauti, tai ir rimti protai kartais susidomi šituo visuomenės gyvenimo reiškiniu, ir užsijaudo pažvelgti į lengvą pažiūrėti žmonių vilnį, kurios gylėje betgi, kaip ir kiekvieno visuomenės santykio gylėje, tūno sopuliai ir meilės, ir peteliuškių pavidalais aprengtos karčios arba rimtos tiesos.

 

Elzė Ožeškienė. Paskutinė meilė. (1868 m.)

Elzė Ožeškienė, rašiusi, kad vienintelis dalykas, kurio Druskininkų mineraliniai vandenų šaltiniai negali pagydyti, yra smegenų nevaisingumas, kurorte rado ne tik kūrybinį įkvėpimą. Nors pažintis su talentingu gydytoju Jonu Pileckiu, vadintu „Druskininkų karaliumi“, neperaugo į meilę, šios draugystės atgarsių galima ieškoti daugelyje rašytojos kūrinių. Apysaka „Paskutinė meilė“, kurios veiksmas vyksta Druskininkuose, liudija, kad vietos su mineraliniais vandenimis tinkamos ne tik sveikatai atgauti, bet ir įsimylėti.

Elzė Ožeškienė

Elzė Ožeškienė buvo labai marga asmenybė, per savo gyvenimą ji išgyveno daugybę nesėkmių – nuo nesėkmingų meilės istorijų ir netekčių iki vos per plauką negautų Nobelio literatūros premijų, į kurias jos kandidatūra siūlyta du kartus.

 

Jonas Pileckis, antroje XIX amžiaus pusėje Druskininkų plėtra rūpinęsis kurorto plėtra, ženkliai prisidėjo prie Druskininkų įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje. Tačiau nemaža dalis nuopelnų priklauso jo gražuolei žmonai Helenai Soltan. Jos tėvas Stanislovas buvo Lietuvos dvaro maršalka, ir kaip tikra aukštuomenės dama, Helena traukė į kurortą įžymybes. Tuo tarpu J. Pileckio veikla buvo nukreipta į Druskininkų infrastruktūros plėtrą: jo iniciatyva bei finansine parama įrengtas parkas, pastatyta mineralinio vandens galerija, maudyklos, pramogų ir susitikimų rūmai „Kurhauzas“.

 

Kurortinių pažinčių ritualai: po intensyvių procedūrų į pažinčių ir pramogų šėlsmą

Legendinis „Kurhauzas“ buvo ne tik savotiška į kurortą atvykstančių poilsiautojų susirinkimo, pažinties ir poilsio vieta. Tai buvo tikras kurortinių romanų ir romantiškos meilės epicentras! Pramogos buvo neatsiejama kurorto dalis – apie jų svarbą gerai sveikatai jau 19-ojo amžiaus viduryje rašė gydytojas Ksaveras Volfgangas, žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ leidėjas.

O Druskininkuose buvo pramogaujama iš visos širdies. Pagal gydytojų nurodymus, keliamasi buvo labai anksti, jau 5:30 val. buvo rekomenduojama gerti mineralinį vandenį. 2 Po intensyvių procedūrų, sočiai prigėrus gydytojo rekomenduojamo mineralinio vandens (tai buvo viena pagrindinių gydymo priemonių ir būta nemažai nurodymų kaip, kiek ir kada jo gerti, kai kur net buvo kalbama apie  10 litrų per dieną) atvykėlių pažintys mezgėsi Gydyklų parke.

To meto pozityvizmo epochos begalinis žmonių tikėjimas mokslu ir sveikata lėmė tai, kad po gausybės pačių įvairiausių sveikatinimosi būdų, vakarais ramia širdimi buvo galima atsiduoti  pramogų šėlsmui. Įdomus faktas apie atimelancholines to meto tendencijas: Druskininkų kurortas, kad turistai nebūtų liūdinami, ilgą laiką neturėjo mirtį simbolizuojančių kapinių –mirusieji slapčia gabenti į netolimą Ratnyčios miestelį.3

Kurorto pramogos išties buvo turiningos: grojo orkestrai, sezono metu net du kartus per dieną. Nuo teatro ir spektaklių iki šokių ir koncertų – kultūrinis gyvenimas kurorte klestėjo. Tarpukariu gydyklų parkas garsėjo rozariumu, žmonių pramintu „tūkstančio rožių parku“, o sezono uždarymo metu vykdavo gražiausių akių, gražiausiai įdegusios poilsiautojos ar poilsiautojo konkursai, grožio karalienės rinkimai.

Viloje „Maurytanka“ (dabar – viešbutis „Dalija“), kurios architektūrą įkvėpė egzotiški tolimieji rytai, ilsėdavosi daugiausiai dailiosios lyties atstovės.4 Vila įsikūrus strategiškai idealioje pozicijoje – pro langus buvo galima matyti ar į greta esančią cerkvę jau atvyksta džentelmenai. Sulaukus teigiamo ženklo iš kitų apsistojusių viloje, būdavo pats metas išeiti ir juos priblokšti savo grožiu.

Galima tik įsivaizduoti, kiek Druskininkuose romantiškų meilės prisipažinimų ištarta romantiškoje gėlių apsuptyje, aplinkui skambant orkestro garsams, žiūrint į gražiausias pasaulyje mylimosios ar mylimojo akis.

Tarpukaris - mineralinio vandens kolonėlė

Nemuno pakrantėje buvo galima pasistiprinti tiesiai iš mineralinio vandens kolonėlės – kuo ne meilės kuras?

 

Pilsudskis, Levicka ir nudistų parkas

Keliaukime į Karolio Dineikos sveikatingumo parką – tikrą atokvėpio oazę gamtos prieglobstyje. Dar 1924 m. įkurtas sveikatingumo parkas buvo ir antrasis nudistų parkas Europoje. Čia žmonės mankštinosi be drabužių, kad taptų sveikesni judėdami saulėje ir grūdintųsi vėjyje.

Parką šiais laikais itin pamėgo jaunavedžiai – vestuvės Druskininkuose neįsivaizduojamos be fotosesijos parko pušynuose. Simboliška, kad parko įkūrimo istoriją lydi dar viena meilės istorija – Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio ir parko įkūrėjos, jaunutės gydytojos Eugenijos Levickos romantiški santykiai.

Garsas apie sveikatingumo parką buvo plačiai paplitęs. Būtent čia sveikatos sėmėsi ir maršalas J. Pilsudskis. Vieną 1923 m. naktį maršalui paliko bloga – jo adjudantas iškvietė daktarę Levicką, kuri buvo žavi ir jauna moteris. Netrukus tarp jos ir Pilsudskio užsimezgė romantiški jausmai…

Amžininkai pasakoja, kad J.Pilsudskis neturėjo dviejų priekinių dantų, kuriuos išmušė caro žandarai, ir jis sąmoningai neįsistatė naujų, nes turėjo stiprią charizmą ir itin traukė žmones.

Žinoma, verta paminėti ir įspūdingus Pilsudskio ūsus, kurie kompensavo bet kokį dantų trūkumą ir kėlė jo charizmą iki debesų lygio.

Eugenija Levicka Pilsudskiui oficialiai asistuodavo kaip gydytoja, masažuotoja, keliaudavo su juo į kitas šalis. Deja, ši meilė baigėsi tragiškai – grįžusi po viešnagės Portugalijoje, Madeiros saloje, gydytoja Levicka 1931 m. staigiai mirė.

Dineikos parkas - nudistai

Kupina saulės ir gryno oro mankšta sveikatingumo parke

 

Liepsnojanti meilė įkvėpė nepaprastai kelionei

Atvykę į kurortą tikrai ne vieną kartą praeisite Druskininkų kurorto arterija – Vilniaus alėja. Stabtelkite prie dabartinio savivaldybės administracijos pastato, istoriškai vadinamo daktaro Bujakovskio vila.

Būtent čia 1934 metų rugpjūčio 19-osios rytą Halina Korolec-Bujakovska ir Stanislavas Bujakovskis sėdo ant motociklo ir, iškeitę prabangius pobūvius ir madingus drabužius į keliautojų aprangas, leidosi į nepaprastą 24 000 kilometrų povestuvinę kelionę į Šanchajų.

Tiesa, tarp visų kelionei reikalingų daiktų ir atsarginių dalių, į motociklo priekabą Halina įdėjo ir dvi sukneles. Juk tai buvo šios poros medaus mėnesis! Kaip gi nepasipuoši prieš vietinius iš Birmos ar Vietnamo?

Kelionė tapo rimtu išbandymu jaunai porai. Kelionės metu jie labai ilgėjosi Druskininkų, dažnai apie juos galvodavo. Ilgame kelyje vargino motociklo gedimai, pinigų trūkumas – pasiekus Birmą, Stanislavą užklupo maras. Keliolika dienų trukusi Stanislavo liga ne juokais išgąsdino Haliną. Laimė, čia pat į pagalbą atskubėjo prancūzų vienuolės, pastačiusios Stanislavą ant kojų.

„Verčiau jau mirti iš aistros nei iš nuobodulio“, – sakė druskininkiečiai Halina Korolec-Bujakovska ir Stanislavas Bujakovskis, žmonės, palikę ryškų pėdsaką ir Lenkijos, ir Lietuvos kelionių istorijoje. O taip pat ir liepsnojančios Druskininkų meilės istorijoje. Kelyje jie tapo pora, sukūrė šeimą – išgyvenus visus kelionės išbandymus, jokie sunkumai šių dviejų žmonių sąjungai jau negalėjo tapti kliūtimi.

Halina Bujakovska ir Stanislav Bujakovski

Halina Korolec-Bujakovska ir Stanislavas Bujakovskis kelionės motociklu į Šanchajų metu

 

Sanatorijų šokiai – unikali kurortinio folkloro dalis

Savotišku „Kurhauzo“ ir kurortinių meilės istorijų tradicijų tęsiniu vėliau tarybiniais laikais tapo sanatorijų šokiai. Tai – tikra kurorto folkloro dalis. Savaitgalis Druskininkuose asocijavosi su „Vilniaus“ („Vilneškė“), „Eglės“, „Draugystės“, „Nemuno“, „Belorus“ ir kitų sanatorijų, taip pat Vasaros estrados prie Nemuno ir „Turbazės“ (turistinės bazės) šokiais.5

Atvykę į kurortą, „sveikatinosi“ sanatorijose, pamiršdami didmiesčių šurmulį, o po to nerdavo pažintis ir leisdavosi į populiariosios muzikos ritmus. Šokių aikštelėse karaliavo judesius įvaldę virtuozai, o vedantieji  puikiai jautė, kada aistros įsismarkaudavo ir kada metas groti lėtą šokį. Nė vienas šokių aikštelėje sutiko ir savo gyvenimo meilę.

Kurorto šokiai buvo ne tik puiki pramoga atvykėliams – čia savo prestižą, charizmą ir šokio judesiukus galėjo pasimatuoti vietiniai vyrukai. Apie kai kuriuos iš jų – kurortinių šokių sielas – sklido legendos. Taip pat pasakojama, kad iš darbo sanatorijos valgyklose grįžtančios moteriškės dėl visa pikto mesteldavo akį ir į šokių aikštelę, ar ten kartais neras savo šeimos vyro.

Kartais vyras buvo surandamas, ir tada kildavo meksikietiškų serialų ir lietuviškų kočėlų vertos dramos. Bet kurorte pykčiai niekada nesilaikė ilgai – jau po dienos kitos susipykusią porelę galėjai sutikti laimingus bevaikštinėjančius Nemuno pakrante. Viskas po senovei, nebent akylesnis pastebėdavo guzą ant šokių lankytojo galvos.

Sanatorijose ir dabar rengiami šokių vakarai. Sakoma, kad kartais jie įsisiūbuoja taip, kad galima pajusti ir „anų laikų” šėlsmą.

 

Sanatorijos „Dzūkija“ valgykla-klubas

Sanatorijos „Dzūkija“ valgykla-klubas

 

Kurortas saugo Šv. Valentino relikviją

Tai, kad Druskininkai yra meilės miestas, liudija ir Šv. Mergelės Škaplierinės bažnyčioje saugoma reta paties meilės globėjo Šv. Valentino relikvija. Druskininkų bažnyčioje saugomas mažas šventojo kaulelis yra pagarbiai įdėtas į puošnų indą – relikvijorių.

Labiausiai Šv. Valentiną pažįstame kaip įsimylėjėlių ir santuokos globėją. Šv. Valentino dienos istorija prasideda III a. – legenda pasakoja, kad imperatorius Klaudijus II savo kariams draudęs tuoktis, mat buvo įsitikinęs, jog vedęs kareivis yra prastas karys – nebe toks žiaurus ir atsidavęs savo valdovui. Tačiau vyskupas Valentinas nepaisė šio draudimo – karius ir jų mylimąsias sutuokdavo slapčia. Supykęs valdovas vyskupą Valentiną įsakė įkalinti bei nukirsdinti galvą.

Druskininkuose apsilankę įsimylėjėliai gali ne tik smagiai leisti laiką pramogaudami, bet ir patikėti savo troškimus savo globėjui.

Druskininkų bažnyčia

 

Tradicijų tąsa ir amžina kurortinės meilės istorija

Romantiškos tradicijos mieste tęsiamos ir toliau. „Kurhauzo“ vietoje veikia restoranas „Kolonada“ su užburiančiais gyvos muzikos vakarais. Pavasarį kurortą užlieja Narcizų jūra, o pasimatymus įsimylėjėliai skiria prie gražiausio Lietuvoje muzikinio fontano.

Gal ir pasakysite, kad tai tolimas vantos mostas, tačiau ar Dineikos parkos nuogaliai nepersikėlė laiku ir netapo Druskininkų vandens parko nuogalių vakarų dalyviais?

Žiūrint į Druskininkų miesto muziejų (Vila „Linksma“), atrodo, netrukus išvysime laiptais nusileidžiančias išsipusčiusias paneles ir ponaičius, atkeliavusius į Druskininkus ieškoti sveikatos ir kurortinių romanų. O kiek jaunavedžių garbingai nulipo šiais laiptais! Kiek nuotraukų padaryta prie legendinio „jaunavedžių“ berželio!

Druskininkai – tai amžinos meilės istorija.

Druskininkai – tai nuolat besitęsiantis kurortinis romanas.

Ar pasiruošę vėl įsimylėti?

Narcizų jūra

 

1 http://www.spauda.lt/history/lith/druskininkai.htm

2 Друскеникские минеральные воды, сочинение И. Нагумовича, перевел с польского М. Иванов,
Гродно, 1865, c. 49.

3 R. Griškaitė, Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje, p. 43, 70–71.

4 Stop juosta. Nr. 135 – Druskininkai I d. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000135152/stop-juosta-nr-135-druskininkai-i-d 

5 Grupė „Druskininkų krašto praeitis, genealogijos.“ https://www.facebook.com/groups/114464811960244/

 

Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras, www.druskininkai.lt

Visit Druskininkai